Lt / En
Uodega ir galvos
Kuratorės Viktorija Damerell ir Ona Juciūtė
2019.02.15-03.31
2019 m. vasario 15–kovo 31 d.
Pietinė ŠMC salė
Parodos atidarymas: vasario 15 d. 18 val.


Menininkai: Signe Boe ir Marie Raffn, Viktorija Damerell, Charlie Fegan, Hannah Fitz, Jan Hüskes, Ona Juciūtė, Brigita Mikalauskaitė, Francesco Palombi, John Ryaner, Bob van der Wal

Niekada nesu mačiusi drakono skeleto. Netgi tikrų dinozauro kaulų. Užtat gerai prisimenu, kaip prieš penkerius metus mėgdavau užsukti į Gamtos istorijos muziejų Londone, didingą romaninės architektūros pastatą, kuris ir pats kiek primena ažūrinį nežinomą skeletą. Toje Europos taksonomijos sostinėje aš pirmąkart ir pamačiau Dipį. Didžiausią muziejaus eksponatą – diplodoko skeleto kopiją, surinktą iš 292 kaulų atliejų – buvo sunku praleisti pro akis. Tačiau drauge, kažkokiu būdu, jis susiliejo su organiškais lubų lipdiniais. Pats būdamas gamtos formų imitacija, jis lipdinius ir mėgdžiojo, ir iš jų šaipėsi. Daugiau nei šimtą metų šis gigantiškas svetimkūnis užėmė 21 metrą centrinės muziejaus erdvės, o 2017 metais prasidėjo jo perkėlimo į dinozaurų archyvą darbai. Prieš palikdama savo rezidenciją, fosilijų rock star išvyko į turą po Didžiąją Britaniją, kad jį galėtų apžiūrėti visi norintys. Dipio, kaip ir dar šešių dinozaurų skeletų kopijų, gamybą finansavo turtingas škotų kilmės amerikietis Andrew Carnegie, save vadinęs „dinozaurų diplomatu“. Jis tikėjo, kad priešistorės būtybių akivaizdoje bet kokie kultūriniai tautų skirtumai tampa nereikšmingais. Iš viso Carnegieʼio dovanų sulaukė septyni Europos ir Pietų Amerikos muziejai.

„Humanoje“, kaip ir gamtos muziejuje, pilna įvairiausių daiktų, sudėliotų pagal aiškią klasifikacijos sistemą. Surūšiuoti pagal spalvas, dezinfekuoti tuo pačiu etanoliu, daiktai yra pasiruošę grįžti į rinką. Eksponatų kuratorės čia yra pardavėjos, asortimentas pildomas kasdien, todėl lankytis traukia vėl ir vėl. Užvakar manęs ten laukė visai neblogi, bet per maži „Acne Studios“ džinsai, tikri nutrijos kailiniai iki žemės, rankomis siūta tamsiai mėlyna suknelė bei šeši – labai šilti – airiškos vilnos megztiniai. „Humanoje“ megztiniai vėl tampa megztiniais, o kelnės – kelnėmis. Visa tai kontrastuoja su didmiesčių pėsčiųjų gatvėmis, kur prekinių ženklų pasiskirstymas labai aiškus ir vis kartojasi tos pačios parduotuvių kombinacijos: esi Londone, Paryžiuje ar Kopenhagoje – prabangių rūbų firmos bus šalia viena kitos, o greitosios mados parduotuvės irgi turės savo teritorijas kitoje gatvėje. Apie dėvėtų rūbų kilmę gali tik spėlioti: nusibodo, netiko, nusitrynė, kažkas mirė, ir apskritai – kelintą kartą jie jau skuduryno lentynose? Kartais gali pasirodyti, jog šiose parduotuvėse aiškiai matyti tam tikra tendencijų kaita, bet lygiai taip pat gali būti, kad visa languotų marškinių kolekcija atkeliavo iš vieno žmogaus spintos ir tavo vietinėje „Humanoje“ atsidūrė atsitiktinai.

Grupinė paroda irgi yra vieta, kurioje vienas šalia kito atsiduria daiktai, iki tol nebūtinai turėję kažką bendro. Iš panašių koridorių skirtingose šalyse atkeliavusių kūrinių rinkinys parodoje „Uodega ir galvos“ gali pasirodyti kaip jauno Europos šiuolaikinio meno tendencijų medžioklė. Bet vienintelis dalykas, jungiantis visus parodos kūrinius, yra noras išsprūsti iš taksonomijos sieto. Sužėrėti kaip lemtinga moneta, mesta vienodą balsų skaičių surinkusių politikų. Dvi monetos pusės šiuo atveju yra ne tik galvos arba uodegos, bet ir tarp jų įsiterpęs keistas niekada nematyto gyvūno stuburas. Parodos menininkai tiki, kad jei pakankamai ilgai žiūrėsi, gali jį sučiupti. Iš prekybos centro parsinešę karpį ir prapjovę jo pilvą, jie tikisi rasti kitą žuvį.

Vaizdas: kadras iš John Ryaner filmo „Imitacijos taksonomija“ (2018)

Kalendorius
Filmų programa „Meilės darbas“
Andrejaus Vasilenko knygos „Tai yra Vilnius“ pristatymas ir diskusija
„Art Off The Air“ (AOTA). Pokalbis ir diskusija
Edukacinė programa balandžio 26 – gegužės 26 d.
Johno Bergerio knygos „Kaip menas moko matyti“ pristatymas ŠMC skaitykloje
Edukacinės dirbtuvės: Parodos kūrimas kaip žaidimas su..?
Archyvas