Lt / En
Gints Gabrans. Nematoma: Specialieji paralelinio pasaulio efektai
2005.XII.09 - 2006.I.15
Organizatoriai:
Latvijos Šiuolaikinio meno centras
LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras

Tai personalinė Hansabanko meno premijos Baltijos šalyse 2004 m. laureato paroda. Hansabankas tęsia bendradarbiavimą su Estijos Šiuolaikinio meno centru vykdydamas visapusišką meno rėmimo programą. Iki 2003 m. meno premijos buvo skiriamos tik Estijos menininkams (2000 m. – Marko Laimre, 2001 m. – Ene-Liis Semper, 2002 m. – Marko Mäetamm). Nuo 2003 m. šios premijos teikiamos visų Baltijos šalių menininkams. 2003 m. Hansabanko meno premijos laureatu tapo lietuvių menininkas Artūras Raila. Ginto Gabrano kūrinių pagrindas – visuomenės informavimo priemonių galios ir vertybių analizė.

Atgal į begalybę

Švytintys kompiuterių ir televizorių ekranai, tylą ir pokalbius pertraukiančios mobiliųjų telefonų melodijos, bevielis internetas – mūsų erdvėje tiršta visokiausių bangų, kurių nefiksuoja akis, pažįstanti tik nedidelę šviesos spektro dalį. Tad mes gyvename nematomame pasaulyje. Tai ir yra trijų latvių menininko Ginto Gabrano instaliacijų Šiuolaikinio meno centre išeities taškas.

Matymas ir suvokimas siejami nuo seno, anglai netgi sako „matau“ (I see) vietoj „suprantu“ (I understand). Iš dalies todėl Renesanso menininkai kruopščiai braižė tolumoje susibėgančias perspektyvos linijas imituodami realų matymą iš vieno taško. Tačiau XX amžiuje viskas kaip tik ir komplikavosi – paaiškėjo, kad regėjimas aprėpia tik nedidelį pasaulio fragmentą. Taigi matyti jau reiškia būti apribotam – atstumo ir vieno žiūros taško. Regėjimas gali lemti tik subjektyvų ir nepilną suvokimą, bet paties regėjimo kuriamos aiškumo iliuzijos kaip tik tai ir trukdo „pamatyti“.

Todėl Gintas Gabranas visaip stengiasi sutrikdyti šią juslę, naikina aiškaus matymo prielaidas ir kuria optines apgaules. Ne tam, kad patirtume ekstremalių įspūdžių (nors ir jie nepakenks merkiant pilkam surudenėjusios žiemos lietui), o tam, kad suabejotume savo matymo objektyvumu ir teisingumu, trumpam pakibtume nežinomybėje ir atvertume kitus patirties kanalus. Pavyzdžiui, akys mums sako, kad Gabrano pastatyti didžiuliai vartai yra aklinai uždaryti balkšva matinio stiklo sienele. Tačiau ją galima pereiti kiaurai ir trumpam „užsidegti“, perplėšti šviesos pluoštą. Šiai iliuzijai sukurti prireikė daug visokių medžiagų – dūmų uždangos (kurią, žinoma, gamina specialios mašinos), daugybės plokščių, prožektorių ir kruopštaus rankų darbo, nes menkiausias nukrypimas gali sugriauti iliuziją. Ir kam visa tai? Nejaugi tik tam, kad šiek tiek nustebtume? O gal šie meno „specialieji efektai“ tiesiog padėjo įsigyventi į tai, ką siūlo vartų, visuomet esančių tarp dviejų skirtingų erdvių, simbolika? Galbūt taip galima simboliškai pereiti į greta egzistuojantį ir niekada neaplankomą pasaulį, kuris net ir pavadinimo neturi? Pereiti iš kasdienybės į meno, šviesos ar net tikėjimo erdvę?
Atsakymo nėra – menininkas nepadėjo nei pavadinimais, nei paaiškinimais. Išgyvenimo kryptis ir turtingumas priklausė nuo suvokėjo prie tų vartų atsinešto ne tiek žinių, kiek jautrumo bagažo, sugebėjimo vienam akimirksniui (juk tik pereini per tariamą sieną) suteikti kur kas didesnę reikšmę nei leidžia „sveikas“ kasdieniais reikalais užsiėmęs protas. Kas kita – instaliacija su veidrodžiu, kuriame pamažu nyksta priešais jį esančiojo atspindys. Žinoma, tai irgi yra tik paprastas, iliuzionistams gerai pažįstamas triukas (jo paslapties neišduosiu, kad nesugadinčiau intrigos). Galima į jį tik taip ir pasižiūrėti. Bet veidrodžiai visais laikais vedžiojo protus ir vaizduotes po nežinomas teritorijas – veidrodis taip pat yra savotiški vartai, tik į jokiais prietaisais nepasiekiamą ir nepatikrinamą erdvę. Čia galima prisiminti, ką ten veikė Alisa, arba netikėtai pasirodančius įtartinus ir nemalonius antrininkus, kurie paskatino Freudą parašyti ilgiausią tekstą apie kraupulį (unheimlich), ištrinantį ribą tarp gėrio ir blogio, vaizduotės ir realybės, būties ir nebūties, ir ištraukiantį į viešumą pasąmonės demonus. Nuo seno veidrodžio savybė tiksliai mėgdžioti ir apversti gyvenimą buvo apmąstymų objektas ir mistinių patirčių šaltinis. Iš veidrodžio gimė ir fotografijos idėja – svajonė išsaugoti atspindį ir nusilupus jį pasidėti į prisiminimų archyvą.

Fotografijoje nykstančios ir peršviečiamos žmonių figūros – seniai žinomas dalykas. Pragmatiniam žvilgsniui jos reiškia tik tai, kad ekspozicija buvo ilga ir nekantrus objektas paėmė ir nuėjo, nesulaukęs, kol bus tvirtai užfiksuotas. Žvelgiant pusiau materialistiškai, jis paliko atspaude mažiau savo molekulių nei būtų galėjęs, liko nepilnai pasisavintas fotografijos. Tačiau tiems, kas linkę pakelti akivaizdųjį fotografijos sluoksnį ir patyrinėti, kas slypi už jo kaip už veidrodžio, tie neapčiuopiami šešėliai visada reiškė daugiau – mažų mažiausiai jie buvo dvasių pasaulio pasiuntiniai, beje, visur mus lydintys, niekada neatsitraukiantys (juk tai, ką rodo fotografija, yra „objektyvu“, „tiesa“). Taigi ir Gabrano pastatytas veidrodis turėjo bent trumpam perkelti į magiškai baugią „aną“ pusę (veidrodžio, fotografijos, tikrovės, gyvenimo).

Jei nepavyko, dar buvo veidrodinis cilindras – jokių atskaitos taškų nepaliekanti erdvė, kurioje atspindžiai susilieja į begalybę. Sako, čia atsidūrus galima išprotėti – šį teiginį tiesiog būtina patikrinti. Šiaip ar taip, perėję dvejus vartus, čia jau mes esame pačiame veidrodyje – tiek, kiek galima į jį pateikti pasitelkus šviesą ir gremėzdiškas medžiagas. Galbūt Alisai veidrodžio šalyje teko patirti daugiau ir spalvingesnių nuotykių, lengviau papasakojamų ir labiau traukiančių dėmesį už siužeto pasaitėlio, bet anas veidrodis buvo išgalvotas. Tuo tarpu Gabranas patalpino mus į tikrą fizinį veidrodį, bent truputį supažindindamas su begalybe ir tuo neaprėpiamu fizikinių bangų pasauliu, kuris visada egzistuoja aplink – nematomas.

Beje, dar truputį apie matymą. Akis yra šiek tiek veidrodis – į ją patekusi šviesa suformuoja atvirkščią atspindį. Galbūt pro vartus, per nykstančius atspindžius Gabranas mus pagaliau atveda į pačią akį? Bet ar galima praplėsti matymo galias atsidūrus regos mechanizmo viduje? Juk taip, nukirtus ryšį su kitomis perspektyvomis, įsibrovus į matymo aš, prarandama galimybė regėti per atstumą, „objektyviai“, taigi ir suprasti. Ne, specialieji paralelinio pasaulio efektai neveda šia kryptimi. Praėjus pro vartus dera pamiršti fiziką ir nerti į metafiziką, o buvimas lyg ir akyje turi kažką pakeisti čia atsidūrusiojo galvoje.

Agnė Narušytė
Galerija
Kalendorius
Kuratorės Clelia Coussonnet paskaita „Lopančios rankos“
Vakaras, skirtas Sudano kino grupei
„Rasės pokalbis“: filmų peržiūra ir diskusija ŠMC kino salėje
Naujo Gerdos Paliušytės filmo „Nevermore“ pristatymas
Knygos „Active Art“ pristatymas
Filmų programa - There Was a Forest in the Ceiling
Archyvas