Lt / En
Filmų ir videodarbų programa „Žmogus. Materija. Mašina“ sudaryta Luko Brašiškio ir Leo Goldsmith

Filmų ir videodarbų programa „Žmogus. Materija. Mašina“ sudaryta Luko Brašiškio ir Leo Goldsmith

ŠMC kino salė, 2015 m. rugpjūčio 5–16 d.


„Aš esu kino akis, mechaninė akis. Aš, mašina, rodau jums pasaulį, kokį tik aš galiu matyti. [...] be laiko ir erdvės ribų, aš sujungiu taškus visatoje. [...] Mano kelias veda link naujos pasaulio percepcijos sukūrimo.“ Dziga Vertovas

Nuo pat savo atsiradimo kinas tarpininkavo tarp žmogaus ir materijos: pirma, siūlydamas naują mechaninę viziją materialiam pasauliui pažinti, antra, suteikdamas naują optiką, skirtą išlaisvinti ar esmiškai perorientuoti žmogaus sensoriumą. Naujojo materializmo filosofijų banga, kilusi pastaraisiais metais, tėra naujausias momentas nuolatinės žmogaus, materijos ir mašinos trianguliacijos, susidūrimų ir hierarchijos nepastovumo permąstymų istorijoje. 

Pasitelkdama šiuolaikinius ir istorinius kūrinius – nuo rusų avangardo iki sensorinės etnografijos (sensory ethnography), struktūralistinio/materialistinio kino, videomeno ir kompiuterinės animacijos – filmų ir videodarbų programa siekia pabrėžti kino aparato prigimties kaitą ir jo nulemtus realaus ir materialaus pasaulio ekrane patyrimo kismus. Programoje apžvelgiama kino pretenzija tapti tobula mašina, išcentrinančia žmogaus atvaizdą, ir/ar steigiančia dialektinį ryšį tarp materialistinio kino ir žiūrovo kūno bei proto. Pabrėžiant fenomenologinę, politinę ir spekuliatyvią medijos technologijų įtaką, šiuose judančių vaizdų programos kūriniuose siekiama suprasti, kaip audiovizualinė medija permąsto pusiausvyrą tarp žmogaus ir materijos, tarp žmogiško ir gamtiško. 

Programą sudaro dešimt dalių: „Regėjimo mašinos“, „Buvimas + Sąsaja“, „Materialumas ir virtualus kūnas“, „Darbas, materija ir laikas“, „Likvidi estetika“, „Vaizdo materialumai“, „Kino aparatas ir išplėstas regėjimas“, „Posthumanistinis kūnas“, „Šviesos mašina“ ir specialus Chriso Markerio filmo „Penktas lygis“ („Level 5“) seansas.

Programoje: Basma Alsharif, Haruno Farockio, Peggy Ahwesh, Holliso Framptono, Lis Rhodes, Apichatpongo Weerasethakulo, Jesse McLean, Dziga Vertovo, „The Otolith Group“, Paulo Sharitso, Jeano Painlevé ir kitų kūrėjų filmai bei videodarbai.

Dėkojame: LUX (Londonas), EAI (Niujorkas), VDB (Čikaga), „Light Cone“ (Paryžius), „Harun Farocki GbR“ (Berlynas), „Filmmakers Coop.“ (Niujorkas), „Kick The Machine“ (Bankokas), Prancūzų institutui Vilniuje, Goethe institutui ir kūrėjams.

 

Apie kuratorius:

Lukas Brašiškis yra kinotyrininkas, šiuo metu studijuojantis Niujorko universiteto Kino studijų fakulteto doktorantūros programoje. Nuo 2011 iki 2014 m. jis dėstė kino teorijos ir kino istorijos kursus Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Brašiškis yra įvairių leidinių apie kiną bendradarbis bei knygų „Kinas ir filosofija“ (red. dr. Nerijus Milerius, VU leidykla, 2013) ir „Trumpa kino istorija“ (Vaizdų kultūros studija, 2014) bendraautorius. Nuo 2005 m. jis kuravo ir moderavo daugybę kinui skirtų renginių, tarp kurių – Nathanielio Dorskio filmų retrospektyva ŠMC kino salėje 2014 m. 

Leo Goldsmith yra rašytojas ir kuratorius, gyvenantis Brukline, Niujorke. Jis yra vienas iš menui ir politikai skirto žurnalo „The Brooklyn Rail“ (www.brooklynrail.org) kino skilties redaktorių. Jo tekstai apie kiną ir mediją publikuoti tokiuose žurnaluose kaip „art-agenda“, „Artforum“, „Cinema Scope“ ir „Reverse Shot“. Goldsmith yra knygos „Keywords in Subversive Film/Media Aesthetics“ (Wiley, 2015) bendraautorius (kartu su Robertu Stamu ir Richardu Portonu). Jis organizavo parodas ir kino programas tokioms institucijoms kaip „The Museum of the Moving Image“, „UnionDocs“, „92Y Tribeca“ ir „Heliopolis Project Space“. Kartu su Gregoriu Zinmanu, Goldsmith yra keliaujančios kino programos „Kompiuterio amžius: ankstyvieji kompiuteriniai filmai 1952–1987“ („Computer Age: Early Computer Movies, 1952–1987“) kuratorius. Jis studijuoja Niujorko universiteto Kino studijų fakulteto doktorantūros programoje, kur rašo disertaciją apie rastos medžiagos kiną ir vaizdų cirkuliaciją. 

 


„Žmogus. Materija. Mašina.“ programa:

 

PIRMA SAVAITĖ

Atidarymo vakaras 

Rugpjūčio 5 d., trečiadienis. „Šviesos mašina“, 60 min.

„Rankaakis (kaulų vaiduokliai)“ („The Handeye (Bone Ghosts)“), Anja Dornieden ir Juan David González Monroy [OJOBOCA], Vokietija, 2012, 16mm, 7 min.

„Šviesos skaitymas“ („Light Reading“), Lis Rhodes, Didžioji Britanija, 1978, 16mm, 20 min.

„Pelenai“ („Ashes“), Apichatpong Weerasethakul, Tailandas, 2012, skaitmeninis formatas, 20 min.

„T.O.U.C.H.I.N.G.“, Paul Sharits, JAV, 1968, 16mm, 12 min.

 

Kinas kaip šviesos mašina, sapnų fabrikas, hipnozės aparatas, pojūčių fragmentavimas, iškviečiantis „prisiminimus iš nepatirtos praeities“. Ši įvadinė programa veikia kaip įėjimas, kaip slenkstis kuriame OJOBOCA atkuria parafizinį Sigmundo Freudo, Roberto Musilo ir Franso Antono Mesmerio susitikimą, Lis Rhodes pasiūlo paslaptingą kalbos, kino vaizdų ir naratyvo išardymą, Paul Sharits intensyvių spalvų ir stroboskopijos dėka išprovokuoja mumyse sinestezijos patyrimą, o Apichatpong Weerasethakul ir jo filmavimo kamera randa sapnišką šviesos, pasaulio ir minties susitikimo vietą. „Pasakyk labas“.

 

Rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis. „Buvimas + Sąsaja“, 75 min.

„Dokumentas (vieši įrašai)“ („Document (Public Records)“), Coleen Fitzgibbon, JAV, 1976/2011, skaitmeninis formatas, 9 min.

„Aukštyn-žemyn“ („Tilt“), George Barber, Didžioji Britanija, 1983, skaitmeninis formatas, 6 min.

„Nematomas pasaulis“ („The Invisible World“), Jesse McLean, JAV, 2012, skaitmeninis formatas, 21 min.

„Gilus miegas“ („Deep Sleep“), Basma Alsharif, Graikija / Malta / Palestinos teritorija, 2013, skaitmeninis formatas, 13 min.

 

Keturi kūriniai, nagrinėjantys kiną kaip sąsają („interface“), suteikiančią sąlygas materialiam ir kūniškam buvimui. Coleen Fitzgibbon darbas (mikrofilmas perkeltas į 16mm juostą, o ši – į skaitmeninį formatą) fiksuoja banko dokumentų archyvus, sąskaitas, orderius ir taip sukuria griežtą abstrakciją. Barber, nagrinėdamas videovaizdo materialumus, savo euforiškame videodarbe ieško naujų erdvių ir kūniškų ritmų. McLean derina „YouTube“ rastus „kaupėjų“ („hoarder“) ir „išpakavimo“ („unboxing“) vaizdelius [„išpakavimas“ – tai naujų produktų, ypač naujųjų technologijų įrenginių išpakavimo procesą fiksuojantys vaizdai, kuriuos produkto turėtojas įkelia į internetą] su mokslinės fantastikos filmais bei ELO ir nagrinėja daiktų kaip materialių informacijos nešėjų pasaulį. Galiausiai, Alsharif filme „Gilus miegas“ paverčia kiną erdve metafiziniam buvimui dviejose vietose išsyk.                   

 

Rugpjūčio 7 d., penktadienis. „Regėjimo mašinos“, 77 min.

„Teismo diena 3“ („Reckoning 3”), Kent Lambert, JAV, 2014, skaitmeninis formatas, 12 min.

„Akis/mašina I, II, III“ („Eye/Machine I, II, III“), Harun Farocki, Vokietija, 2012, skaitmeninis formatas, 65 min.

 

„Vos tik mes būsime nušalinti nuo tiesioginio ar netiesioginio mašinos mašinai sukurtų sintetinių vaizdų stebėjimo, instrumentiniai virtualūs vaizdai taps mums mįsle: lygiai tuo, ką dabar reprezentuoja svetimšalio mentaliniai vaizdiniai.“ Paul Virilio, „Regėjimo mašina“

Ši programos dalis skirta kūriniams, kuriuose kalbama apie mašinų ir žmonių vykdomą vizualios informacijos apdorojimą bei technologijų panaudojimą žmogaus sensoriumui lavinti karo ir produkcijos tikslams. Farocki ir Lambert supranta vizualumo ir technologijos ryšį kaip priartėjimų ir nutolimų rinkinį: virtualios ir realios erdvių sąveiką ir net visišką antrosios pakeitimą pirmąja.

 

Rugpjūčio 8 d., šeštadienis. „Kino aparatas ir išplėstas regėjimas“, 79 min.

„Laiškas Freddy Buache’ui“ („Lettre à Freddy Buache“), Jean-Luc Godard, Prancūzija, 1982, 35mm, 11 min.

„Žmogus su kino kamera“ („A Man with a Movie Camera“), Dziga Vertov, Rusija, 1929, Blu-ray, 68 min.

 

Tarp šios programos dalies pagrindinių temų – „teisingos“ sąveikos tarp kino aparato ir materialaus pasaulio bei naujoviškos miesto reprezentacijos paieškos, pasitelkiant savirefleksyvią estetiką. Jean-Luc Godardas savo trumpametražiame filme mąsto apie jo naudojamą kino techniką ir montažo būdus bei pripažįsta esminius skirtumus tarp žmonių ir daiktų filmavimo. Panašiai ir Dziga Vertovas išreiškia savo tikėjimą transformuojančia kino kameros regėjimo galia ir naudoja naujas montažo strategijas, kad technologiškai pratęstų žmogaus potyrius. Tai darydamas Vertovas yra pasiryžęs atskirti savo filmą nuo pasakojimu grįstos teatro ir literatūros kalbos – iš čia ir režisieriaus pasiūlytas jo filmo apibūdinimas „kino-akies eksperimentas“.

 

Rugpjūčio 9 d., sekmadienis. „Materialumas ir virtualus kūnas“, 51 min.

„Saldūs sapnai“ („Sweet Dreams“), Jeanne Liotta, JAV, 2010, skaitmeninis formatas, 4 min.

„Maxwello demonas“ („Maxwell's Demon“), Hollis Frampton, JAV, 1968, 16mm, 4 min.

„Himnas“ („Anthem“), Bill Viola, Didžioji Britanija, 1983, skaitmeninis formatas, 12 min.

„Q“, Oliver Husain, Kanada/Vokietija, 2002, skaitmeninis formatas, 16 min.

„Lėlė“ („She Puppet“), Peggy Ahwesh, JAV, 2001, skaitmeninis formatas, 15 min.

 

Šiuose kūriniuose mąstoma apie įvairias vizualias kūno reprezentacijas virtualiuose judančių vaizdų pasauliuose. Pradedant afektinių pažeidžiamo, baigtinio žmogaus kūno ir industrinių jo protezų  sugretinimais Billo Violos ir Holliso Framptono filmuose ir baigiant kibernetinės erdvės, keliančios iššūkį įprastoms lyties ir socialinės erdvės apibrėžtims, tyrinėjimais Jeanne Liotta, Peggy Ahwesh ir Oliverio Husaino kūriniuose, programoje keliami klausimai apie žmogaus kūno, mašinos bei virtualių pasaulių ir kino ryšį skaitmeniniame amžiuje.

 

 

ANTRA SAVAITĖ

Rugpjūčio 12, trečiadienis. „Vaizdo materialumai“, 65 min.

„Pajūrio zonos“ („Littoral Zones“), Sabrina Ratté, Kanada, skaitmeninis formatas, 6 min.

„Paralelė I-IV“ („Parallele I-IV“), Harun Farocki, Vokietija, 2014, skaitmeninis formatas, 44 min.

„Sausas statvamzdis“ („Suchy Pion“), Wojciech Bąkowski, Lenkija, 2012, skaitmeninis formatas, 13 min.

 

Skaitmeninės architektūrinės erdvės, gamtos ir realybės simuliacijos įgalina patekti į virtualius pasaulius per lėktuvų prieangius, koridorius, monumentus, žemės ir jūros peizažus. Ratté ir Bąkowski paverčia videovaizdus naujomis formomis ir erdvėmis, o Farocki savo paskutiniame užbaigtame kūrinyje pavaizduoja tikroviškumo kompiuterinėje animacijoje istoriją, kuri priartina paralelinį skaitmeninį pasaulį prie mūsų gyvenamojo.

 

Rugpjūčio 13 d., ketvirtadienis. „Posthumanistinis kūnas“, 68 min.

„Neįtikėtina mašina“ („The Incredible Machine“), „Bell Labs“/„AT&T“, JAV, 1968, skaitmeninis formatas, 15 min.

„Intymus aštuonkojo gyvenimas“ („The Love Life of the Octopus“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1967, 35mm, 14 min.

„Subraižyk laisvą būvį“, George Barber, UK, 1982, skaitmeninis formatas, 6 min.

„Trečiasis kūnas“ („The Third Body“), Peggy Ahwesh, JAV, 2008, skaitmeninis formatas, 9 min.

„Buvę modeliai“ („Former Models“), Benjamin Pearson, JAV, 2013, skaitmeninis formatas, 20 min.

 

„... peržengtos ribos, galingi susiliejimai ir pavojingos galimybės...“ Donna Haraway, „Kiborgo manifestas“ 

Painlevé intražemiškas mokslinės fantastikos kūrinys atsiranda tuo pat metu kaip ir „Bell Lab“ reklaminis filmas, Orsono Welleso balsu skelbiantis apie kompiuterinio balso gimimą (kuris dar prieš Kubricko HAL išmoksta dainuoti „Daisy Bell [A Bicycle For Two]“). „Subraižyk laisvą būvį“ – beprotiškai džiūgaujanti „scratch video“ estetikos transformuoto kūno vizija, gyvūno, mašinos, žmogaus ir videožaidimo personažo videosintezė, „besirimuojanti“ su Ahwesh „Trečiuoju kūnu“, kur pasitelkiant rastą medžiagą žmonės įsivaizduojami atsidūrę visai šalia naujojo Rojaus sodo. Galiausiai Pearsono spekuliatyvi biografija vaizduoja Robą Pilatusą iš „Milli Vanilli“ kaip korporacinį kloną pop kultūros paveikto žmonijos senėjimo amžiuje. 

 

Rugpjūčio 14 d., penktadienis. „Taki estetika“, 52 min.

„Skystieji kristalai“ („Cristaux Liquides“), Jean Painlevé, Prancūzija, 1978, 16mm, 6 min.

„Anatema“ („Anathema“), „The Otolith Group“, Didžioji Britanija, 2011, skaitmeninis formatas, 37 min.

„Sąvartynas 16“ („Landfill 16“), Jennifer Reeves, JAV, 16mm, 9 min.

 

„Vandens vaizdas yra tobula aplinka, kurioje judėjimas gali būti išskirtas iš pajudintojo, arba mobilumas iš paties judėjimo.“ Gilles Deleuze, „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“

Visi trys šiai programai atrinkti filmai siūlo retą galimybę pažvelgti į procesus, vykstančius žmogaus akiai paprastai nematomuose pasauliuose. Jean Painlevé naudoja mikroskopinę optiką dokumentuodamas slėgio ir temperatūros skirtumų veikiamų skystųjų kristalų formavimąsi, tuo tarpu „The Otolith Group“ mąsto apie taktilinį žmogaus ryšį su skystaisiais kristalais, kurie įdiegti į liečiamuosius ekranus, išverčiamus į kerinčios komunikacinio kapitalizmo (communicative capitalism) turbulencijos abstrakcijas. Jennifer Reeves „Savartynas 16“ pristato laipsnišką 16mm juostos fragmentų, palaidotų sąvartyne, vėliau iškastų, užpaišytų ir rodomų skirtingais greičiais, nykimą. Netiesiogiai paliesdami tokias temas kaip pasipriešinimas skaitmeninio kapitalo akseleracijai, į objektus orientuota ekologija, nežmogiški asambliažai, visi trys kūriniai atsiduria tarp dažnai kukliai vertinamos judančios materijos estetikos (aesthetics of materiality in flux) politinės, mokslinės ir fikcinės sričių.

 

Rugpjūčio 15 d., šeštadienis. „Darbas, materija ir laikas“, 60 min.

„Gamykla“ („Factory“), Sergei Loznitsa, Rusija, 2004, Digi Beta SP, 30 min.

„Kapitalizmas: vaikų darbas“ („Capitalism: Child Labor“), Ken Jacobs, JAV, 2007, skaitmeninis formatas, 14 min.

„Vienos rūšies“ („Single Stream”), Toby Lee, Pawel Wojtasik ir Ernst Karel, JAV, 2015, Blu-ray, 16 min.

 

Pradedant brolių Lumière'ų filmu „Darbininkai, išeinantys iš Lumière fabriko“ (1895), dirbančiųjų klasės ir darbo sąlygų reprezentacijos kino istorijoje turi gilias tradicijas. Šioje programos dalyje Sergei Loznitsa’os ir Keno Jacobo kūriniai, nors ir iš esmės skirtingomis priemonėmis, atkreipia dėmesį į darbininkų išnaudojimą. Loznitsa kviečia žiūrovą įdėmiai stebėti Rusijos darbininkus, skiriančius savo laiką kasdienėms pareigoms postsovietiniame metalo fabrike. Tuo tarpu Jacob naudoja nepaprastus stroboskopinės šviesos efektus, siekdamas skaitmeniškai atgaivinti stereoskopinę fotografiją, vaizduojančią XIX a. pabaigos Niujorko fabriko grindis, prigrūstas mechanizmų ir vaikų darbininkų. „Vienos rūšies“ – meditatyvus ir abstraktus dokumentinis kūrinys, filmuotas Jungtinėse Amerikos Valstijose esančioje atliekų perdirbimo gamykloje, įsteigia išcentrinį žiūrėjimo tašką, kuris fiksuoja žmogiškų ir nežmogiškų agentų darbą naujojo materializmo ir į objektus orientuotos ekologijos dvasioje.

 

Uždarymo vakaras

Rugpjūčio 16 d., sekmadienis. „Penktas lygis“, 106 min.

„Penktas lygis“ („Level Five“), Chris Marker, Prancūzija, 1997, Blu-Ray, 106 min

 

Chriso Markerio „Penktas lygis“ pasakoja moters istoriją, kuomet jai programuojant videožaidimą apie Antrojo Pasaulinio karo metu Japonijoje įvykusį Okinavos mūšį, ji netenka mylimojo. Kūrinys, kuriame sumišę esė filmo, dokumentikos ir mokslinės fantastikos žanrai, yra filosofinis trauminės atminties, tapatybės krizės ir ankstyvosios skaitmeninės kultūros apmąstymas. Derinant mokslinius ir futuristinius kompiuteriu generuotus vaizdus, filme nagrinėjamas ankstyvosios skaitmeninės informacijos funkcionavimas, ypač informacijos konstravimas ir organizavimas siekiant suprasti ir įprasminti praeitį, medijos ir turinio įtampa bei painus žmogaus ir kompiuterio santykis.

 

Kalendorius
Viktorija Rybakova, tyrimo „Pojūčių geografija“ pristatymas
Robertas Narkus, performansas „Keršto tiesioji“
Edka Jarząb, „Tarp sienų“, kūrybinės balso praktikos dirbtuvės
Festivalio „Nepatogus kinas“ seansai ŠMC kino salėje
Šiuolaikinio meno centro edukacinė programa rugsėjo – spalio mėnesiais
„Išrašant ateitį“: režisierės Jurgos Zabukaitės kuruojama filmų programa
Archyvas