Lt / En
Skaidros Trilupaitytės ir Eglės Juocevičiūtės pokalbis apie Lukiškių aikštės memorialo kūrybines dirbtuves
2017.07.17
Humanitarinių mokslų daktarė, knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ autorė Skaidra Trilupaitytė komentuoja šiuo metu Kultūros ministerijos paskelbtą kvietimą siūlyti idėjas Lukiškių aikštės memorialui. Kultūros politikos analitikę kalbina meno kritikė, Nacionalinės dailės galerijos kuratorė Eglė Juocevičiūtė.

Eglė Juocevičiūtė: Kaip vertinate Kultūros ministerijos sprendimą rengti Lukiškių aikštės memorialo kūrybines dirbtuves drauge su Šiuolaikinio meno centru? Ar tai tinkama reakcija į šį pavasarį meno ekspertų išreikštą viešą pasipiktinimą dėl prastos lig šiol vykdytų konkursų rezultatų meninės kokybės?

Skaidra Trilupaitytė: Visi dalyvaujantys šiandienos diskusijose ir pasisakantys žiniasklaidoje sutinka, jog Lukiškių aikštėje atsirasiantis objektas turėtų būti skirtas laisvės idėjai išreikšti, paminklas turėtų pagerbti kovotojų už laisvę atminimą. Džiugina tai, jog valstybės ir miesto vadovai šiandien jau nelinkę samprotauti apie konkrečias paminklo formas, jie tarsi intuityviai jaučia, jog demokratinėje visuomenėje vizualinę memorialo išraišką turi lemti ne oficialių pareigūnų asmeninis skonis. Kiek teko girdėti, vienintelis Vilniaus meras Remigijus Šimašius neseniai pasisakė, kad Lukiškių aikštėje turėtų būtį įgyvendintas būtent Vyčio pavidalo memorialas, tačiau čia pat pridūrė turintis abejonių, ar tai turėtų būti „būtent tokios išraiškos Vytis“, kokią šiuo metu garsiai proteguoja Vyčio paramos fondas. Tuo tarpu Kultūros ministerija apdairiai pasirinko kitą kelią – dialogui su visuomene ir konkursui organizuoti ji deleguoja šiuolaikinio meno instituciją. Ir šioje vietoje galime klausti nebent to, kodėl pasirinktos ne kažkokios kitos organizacijos, o būtent Šiuolaikinio meno centras.

E.J. Teigiama, jog Šiuolaikinio meno centras šiame projekte veiks kaip tarpininkas tarp memorialo idėjų autorių ir įvairių sričių specialistų, suinteresuotų visuomenės grupių, gamintojų ir t.t., autoriams pageidaujant dalyvaus rengiant jų projektus skirtingiems įgyvendinimo etapams.

S.T. Žinant konkrečią ŠMC praktiką organizuojant ir prodiusuojant stambius meno projektus, toks Kultūros ministerijos pasirinkimas gana logiškas. Juk valstybė pagaliau siekia realiai koreguoti ne vieną dešimtmetį vyraujančią viešo paminklinio konkurso sampratą.

E.J. Vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad šie konkursai iš dalies nepasiteisino dėl protokolinių ir profesinių jų metu taikytų apribojimų.

S.T. Tai, kad reprezentacinėms miesto erdvėms skirti konkursai Lietuvoje dažniausiai „nepavyksta“, puikiausiai iliustruoja ir desperatiški mėginimai „kažką daryti“ Lukiškių aikštėje, kai tik artėja kokia nors šaliai ar miestui svarbi data. Žiniasklaidoje plačiai aprašyti mėginimai įprasminti šios vietos istoriją nuo pat 1995 m., kai Vilniaus savivaldybė bene pirmą sykį ėmėsi iniciatyvos suformuoti aikštės paskirtį. Vėliau kitos valstybės institucijos taip ir nesugebėjo išspręsti urbanistinės problemos dėl įstatymų painiavos. Čia galime kalbėti apie užprogramuotą nesėkmę, kurią lemia būtent tradicinis konkurso formatas.

Juk toks valdžios komunikavimo su menininkais būdas tikrai nėra šių dienų išradimas. Daugybę ginčų kažkada sukėlė pirmasis „etapinis“ konkursas skirtas Vilniaus miesto įkūrimo paminklui dar 1988 m. Po ne vienerius metus trukusių kultūrinės visuomenės konfrontacijų, vajus baigėsi gana nesėkminga kamerinės Vytauto Kašubos skulptūrėlės kunigaikščiui Gediminui transformacija į išdidintą paminklą Katedros aikštėje, įgyvendintą 1996 m. Tokių kompromisinių atvejų buvo ne vienas. Nepaisant rezultatų, nuolat buvo skundžiamasi dėl to, jog net ir anoniminiuose konkursuose nėra viešumo ir skaidrumo, o diskusijos ir nepasitenkinimas visuomenėje pasigirsdavo išsyk paskelbus nugalėtoją. 2013 m. Kultūros ministerijai Lukiškių aikštės meninės idėjos konkurso nugalėtoju paskelbus Vidmanto Gylikio skulptūrą „Tautos dvasia“ tuoj pat pasipylė nelaimėjusių, t. y. „nuskriaustų“ skulptorių skundai instancijoms, kilo pasipiktinimas tarp populiarių apžvalgininkų.

Todėl ŠMC visų pirma siekia dialogo su kūrybine visuomene ir organizuoja visiškai atviras kūrybines dirbtuves, o ne uždarą konkursą su aibe iš anksto numatytų griežtų sąlygų. Kūrybinių dirbtuvių oficialiame kvietime keliami viso labo trys elementarūs reikalavimai, vienas jų – jog memorialas „turi būti skirtas kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pagerbti“. Svarbiausiu šiandienos laimėjimu šiuo atveju laikyčiau patį siūlymą kritiškai permąstyti pačią memorialo idėją.

E.J. Lukiškių aikštės diskusijose susikerta įvairūs interesai. Joje dalyvauja ir politinės jėgos, atstovaujamos besikeičiančių savivaldybės ir Vyriausybės atstovų, ir pilietinės, kurias atstovauja pirmiausia patriotų bendruomenės, bet ir kasdien šią miesto dalį „vartojantys“ ar „vartosiantys“ miestiečiai, be to, įsijungia ir kultūros – vaizduojamojo meno, architektūros – lauko veikėjai. Įstrigo šių grupių susipriešinimą iliustruojantis Vyčio paramos fondo pirmininko pavaduotojo Viliaus Kavaliausko pasisakymas, kuriame Kultūros ministerijos sprendimą rengti kūrybines Lukiškių aikštės memorialo dirbtuves ir jas patikėti Šiuolaikinio meno centrui jis vertina kaip cenzūrą. Kokia būtų ideali sistema šioms grupėms susitarti? Kas turėtų turėti lemiamąjį žodį?

S.T. Naujojo kvietimo lyginimas su cenzūra skamba ne visai korektiškai. Juk mėginama eiti kitu keliu ir pradėti diskusijas dar prieš konkursą, o ne iš anksto paskelbus griežtas sąlygas, kurias menininkai turėtų išpildyti arba kažkaip gudriai „apžaisti“. Idėjų dirbtuvėse patiems kūrėjams paliekama erdvė kurti sąlygas, formuoti viešą diskursą apie miesto erdvę. Tai, ką matau skaitydama ŠMC kvietimą, yra tiesiog naujas požiūris į miesto erdvės idėją.

Konkursuose neretai būdavo vienaip ar kitaip reikalaujama literatūrinių vaizdavimo schemų, atpažinimo ženklų. Pavyzdžiui, į istorinės idėjos įamžinimo uždavinius ligi šiol būdavo įrašoma kokia nors sąlyga, reikalaujanti išvardyti kiek įmanoma daugiau personalijų ir datų. Šiuo atveju nesiūloma iš anksto numatytais simboliais pašlovinti didingą praeitį, kalbama apie „dialogiškumą, siekį nuo pat pradžių į pokalbį įtraukti įvairias puses, užtikrinant visapusišką kūrybos procesą“. Pati Lukiškių aikštės situacija ir ne vieną dešimtmetį vykstančios diskusijos apie reprezentacinę viešą erdvę implikuoja naujo požiūrio būtinybę. Kita vertus, žiniasklaidoje nuskambėjęs vieno iš Vyčio paramos fondo steigėjų architekto Kęstučio Akelaičio nuogąstavimas, jog komisijoje esantys ŠMC darbuotojai vargu ar pritars „realistiniam modeliui“, yra pagrįstas. Asmeniškai aš taip pat nemanau, jog esamos sudėties komisijai darys įspūdį XX a. pradžios stilistiką atliepiantys skulptūriniai darbai, nepaisant to, kad toje pačioje komisijoje yra ir du Vyčio paramos fondo organizuoto memorialo konkurso komisijos nariai.

Žinoma, tokie kūriniai pilnavertiškai atstovauja tam tikrai epochai. Gana įspūdingas stilizuotą moters figūrą ant aukšto postamento vaizduojantis Laisvės paminklas yra pastatytas Rygos centre, tačiau jis atidengtas ne šiandien, o 1935 m. Vilniaus atveju turime kalbėti apie XXI a. meninę mąstyseną ir šiuolaikinį paminklą laisvei. Greičiausiai todėl kvietime trumpai aptarta šimtmečių ir dešimtmečių bėgyje Vakarų visuomenėse besikeičianti monumento samprata, pateiktos užuominos į šiandienos atminties kūrimo būdus. Kaip pavyzdžiai minimi tęstiniai procesai, o ne baigtinę formą įkūnijantys projektai – Norvegijoje 2014 m. Katie Paterson pradėta kurti „Ateities biblioteka“ ir JAV Bruklino Grinvudo kapinėse pradėtas Sophie Calle dvidešimt penkerių metų memorialas. Memorialo (pa)tvarumas šiame konkurse bene pirmą sykį atsiejamas nuo apibrėžto dydžio (tarkim, kažkiek metrų aukščio) ir medžiagiškumo (akmens ar bronzos) reikalavimų.

E.J. Pirmasis konkursas, skirtas Lukiškių aikštės paskirčiai suformuoti, Vilniaus savivaldybės surengtas 1995 m. Po penkerių metų valdančiosios Tėvynės sąjungos iniciatyva Seimas priėmė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo prezidentas Valdas Adamkus, motyvuodamas, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai. 2007–2008 m. rengtos kūrybinės dirbtuvės ir skelbtas konkursas, siekiant aikštę sutvarkyti iki Tūkstantmečio minėjimo. Tam nepavykus, 2010 m. aikštės sutvarkymo procesą perėmė Vyriausybė, išskaidžiusi projektą į du segmentus ir etapus – 2011 m Aplinkos ministerija paskelbė architektūrinį-urbanistinį, o 2013 m. Kultūros ministerija skelbė meninės idėjos konkursą. Išskaidžius „problemą“ ir skirtingų institucijų bei skirtingų kūrėjų laukų paprašius pateikti sprendimus, buvo tarsi pagreitintas „utilitarinis“ viešosios erdvės sutvarkymas, į aikštę pažiūrėta kaip į tiesiog kasdieniam naudojimui reikalingą miesto vietą. Tuo tarpu simbolinis jos įprasminimas, susitariant, ką ji turi priminti ir kieno supratimą atstovauti, nukeltas į vėlesnį laiką. Ar tai, kad Lukiškių aikštė yra visuomeninių diskusijų objektas daugiau nei dvidešimt metų, tačiau sprendimo nerandama, yra tipiška Lietuvos viešajai (kultūrinei) erdvei, ar šis reiškinys yra išskirtinis?

S.T. Neatsitiktinai Lietuvos menotyrininkai daug sykių kalbėjo apie paminklinių konkursų nesėkmes Lietuvoje tuo pat metu paminėdami įvairius pozityvius pavyzdžius vakarietiškose valstybėse. Kiek prisimenu, Giedrė Jankevičiūtė yra rašiusi, jog einant Gedimino prospektu nuo Katedros aikštės taip ir nepamatome nė vieno vykusio skulptūrinio kūrinio. Savo ruožtu, Ernestas Parulskis yra suskaičiavęs, jog iš Vilniuje pastatytų (ir tebestovinčių) paminklų absoliuti dauguma atstovauja tradicinei skulptūrai.
Tačiau šiandien svarbu savęs paklausti, apie kokią tradiciją kalbame. Ar neturėtume prisiminti, jog vakarietiškose visuomenėse meninės tradicijos kito, ypač po Antrojo pasaulinio karo? Čia tik trumpai priminsiu ne sykį linksniuotus klasika tapusius kūrinius, kaip antai Mayos Lin Vietnamo karo veteranų memorialą Vašingtone ar Peterio Eisenmano sukurtą paminklą Holokausto aukoms Berlyne. Nežinau, ar, tarkim, Arūno Sakalausko sukurtas paminklas Vincui Kudirkai Vilniuje bus traktuojamas kaip „klasikinis“, tačiau mano požiūriu meniškai jis mažiau vykęs, nei abstraktus to paties skulptoriaus kūrinys, skirtas Mažosios Lietuvos prisijungimui prie Didžiosios Lietuvos, 2003 m. pastatytas Klaipėdoje. Šiandien Vyčio paramos fondo Lukiškių aikštei siūlomas to paties skulptoriaus sukurtas raitelis ant žirgo, ko gero, turi dar mažiau šansų būti įsimenamas kaip geras šiandieninės lietuviškosios skulptūros pavyzdys.


Iliustracija: Katie Paterson, „Ateities biblioteka“, 2014–2114 m. Nuotraukos šaltinis: http://katiepaterson.org
Kalendorius
Pokalbis su menininku Nicolas Fleming
Skaidros Trilupaitytės ir Eglės Juocevičiūtės pokalbis apie Lukiškių aikštės memorialo kūrybines dirbtuves
Kvietimas siūlyti idėjas: naujas etapas Lukiškių aikštės memorialo sprendimų paieškose
Lukiškių aikštės memorialo kūrybinės dirbtuvės
Demelzos Watts kuruojamos filmų programos „Ne apie norą būti trokštamu arba „ar man reikėjo vargintis keltis iš lovos?“ peržiūra ŠMC kino salėje
„Vienbalsė naktis“: Pablo Pijnappelio performansai
Archyvas