Kuratorius:
Raimundas Malašauskas
Autoriai:
Darius Mikšys [spalio 5 – 8]
Dainius Liškevičius [spalio 10 – 15]
Aurelija Maknytė [spalio 17 – 22]
Galmantas Sasnauskas [spalio 24 – 29]
Alma Skersytė [spalio 31- lapkričio 5 ]
Gintaras Makarevičius [lapkričio 7 – 12 ]
“Paralelinės progresijos” – eksperimentinio formato meninis renginys, kuriame dalyvauja šeši jauni Vilniaus menininkai. Tai – ne grupinė ir ne solo paroda: kiekvienas jo dalyvis (-ė) pristatys savaitės trukmės projektą ŠMC rūsio salėje. Visas renginys tęsis šešias savaites; atskirų projektų pristatymai vyks antradieniais 19 val.
Išskyrus Gintaro Makarevičiaus darbą “Hot” (1998), “Parelelines progresijas” sudaro specialiai renginio formatui paruoštos daugiakanalės videoinstaliacijos, situacijos bei įvykiai. Jose laisva forma aptariamos skirtingos temos: asmens netapatumas, vaizduotės ribos, 007, vestuvės, kultūros ir identiteto politika, seksas su UFO, menininko vaidmuo visuomenėje ir jo dubleris, autobiografijos technologijos, kasdienybė, urbanistiniai žaidimai ir t.t. Dalies projektų pristatymo metu įvyks “atviro stalo” pokalbiai, kuriuose minėtus dalykus bus galima aptarti su kitais.
Šalia skirtingų temų “Paralelinėse progresijose” laisvai plėtojami takaus meno elementai: dematerializacija, kontekstualumas, netapatumas ir heterogeniškumas, kontradikcijos, socialinis interaktyvumas ir komunikacija, garsas, netiesinė logika, buitinės ir mentalinės samplavimo technologijos, miniatiūrizacija, beautorystė, etc.
Iškreipdamos muziejinį laiką ir erdvę bei atsiremdamas į takios meninės praktikos idėją “PP” neišsiteks tik fizinėje erdvėje, prasitęsdamos savaitraščio “7 meno dienos” puslapiuose.
Paralelinės progresijos – muzikinis terminas, reiškiantis šalutinės temos vystymąsi šalia pagrindinės. Kaip ir kiti garso terminai jis lengvai pritampa įvairiose sferose.
ŠMC pristatomo projekto kontekste erdvinė paralelės sąvoka apibūdina nevienalytes ir nesuklasifikuotas (menines) praktikas, egzistuojančias šalia dominuojančių kūrybos ir reprezentacijos matricų. Tai – erdvinė minipolitika, artikuliuojanti tai, kas vystosi šalia grupinių ir solo parodų fabriko bei pagrindinių įteisintų kūrybos būdų.
Žvelgiant giliau, t.y. pakilus iš vidinių meno pasaulio peripetijų, akivaizdu, kad šiuolaikinės meninės praktikos statusas ir būdas platesniame kontekste
neišvengiamai dažnai įvardijamas “paralelinio pasaulio” terminais, nepaisant visų socialinės integracijos ir atsakomybės imperatyvų, krečiančių meno pasaulį. Žinoma, tai dar nereiškia “paralelinio pasaulio” autonomijos. “Paralelizmas” – pozityvus terminas, atviras integruotos autonomijos idėjai ir neatmetantis ištirpimo bei infiltracijos strategijų.
Įvairiais duomenimis patvirtinta, kad “paraleliniai pasauliai” dažniausiai yra nepastebima kasdienybės ir dabarties dalis, o ne radikaliai anapusiniai reiškiniai. Menininkai, konstruodami sudėtines visuomenines situacijas, tęstinius įvykius ir aplinkas, išsipildo tikrovėje, tuo pačiu siūlydami “paralelines” jos patyrimo ir veikimo versijas.
Akivaizdu, kad paralelinės progresijos – nevienalytės ir nebaigtinės, besiklojančios viena už kitos; stimuliuojančios daugiakanalio suvokimo ir sąmonės
raidą, galimybę adekvačiau suvokti šiuolaikinio pasaulio sudėtiškumą. Fizinėje erdvėje – tai keli skirtingos informacijos šaltiniai, funkcionuojantys
sinchroniškai (pvz., kelios videoprojekcijos + PC monitorius + burna). Mentalinėje sferoje paralelinės progresijos – tai, kas vyksta mintyse
už sakomo sakinio, tai, kas vyniojasi paraleliai be reprezentacinio rišlumo ir darnos, atspindint net tik sakomą, bet ir nepasakomą. Tai ir meta- ir avant- ir trans-, etc. Hipertekstinė kolektyvinės ir individualios sąmonės būsena, kuklus galimybės spektaklis.
Ieškodamas radijo stoties signalo, užplauki ant kelių radijo bangų samplaikos, palikdamas ten ausis,atsidarai kelis Interneto naršyklės langus, skabydamas sadie plant, alamut.com, realaiką, stereo ir tokyo, ragauji iš kaimyno lėkštės, rašai romaną ir aplikaciją, žiūri į 57 monitorius kaip david bowie, skaitydamas knygą ir galvodamas apie keturias vinilo plokšteles, miksuojamas richie hawtin, sapnuoji kelis sapnus drauge, miegodamas ir nemiegodamas, sakai kelis žodžius iš karto, keliomis kalbomis ir keliuose laikuose, nebenori tęsti vienatinių praktikų, nors jos anachronistiškai romantiškos.
Padaryti ir nepadaryti darbai – dviprasmiškas junginys, nurodantis tiek į praktinę projekto pusę (Makarevičiaus “Hot”, padarytas 1998 m.), tiek
į konceptualųjį lygmenį, t.y. nematerialų ir ne iki galo identifikuojamą darbų pobūdį.
Raimundas Malašauskas
