Ši nedidelė knygelė – paskutinis Maurice’o Merleau-Ponty tekstas, pasirodęs jam gyvam esant. 1960 metų vasarą apsistojęs Provanse ir turbūt daugiausia galvodamas apie Cézanne’ą, kadaise atkakliai tapiusį netoliese plytinčius gamtovaizdžius, filosofas dar kartą sugrįžta prie regėjimo ir tapybos temų, kurias ne kartą ir ne du buvo svarstęs savo veikaluose anksčiau. Tačiau jis nesiekia glaustai apžvelgti savo ankstesnių minčių ar pateikti įvado į jas. Merleau-Ponty tarsi dar kartą pradeda iš pradžių, apmąstydamas kelis esminius tapybos kaip tylaus, bežodžio mąstymo bruožus ir mėgindamas tuo pagrindu nubrėžti žmogaus – reginčios, regimos ir reginius kuriančios būtybės – egzistencijos pasaulyje profilį. […]. [Iš straipsnio, p. 7]