Šį penktadienį, vasario 6 d., 19 val. ŠMC skaitykloje vyks diskusija „Edukacija kaip pranašys-tė”, kurioje dalyvaus menininkai bei Vilniaus dailės akademijos dėstytojai prof. Artūras Raila bei doc. Deimantas Narkevičius ir šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, kuratorius bei dėstytojas Jurij Dobriakov.

Yra žinoma, jog menas yra glaudžiai susijęs su žinių ekonomika. Būtent žinių ekonomika didžia dalimi lemia meno kūrinių sklaidą, formuoja menininko kaip visuomenės agento vaid-menį, apsprendžia meno kokybės kriterijus bei lemia jo problematiką. Švietėjiškas žinių per-davimo modelis, kuriuo remiasi ir „bendrojo lavinimo“ idėja, implikuoja tam tikrą žinių vi-sumą, kuri turėtų suformuoti sąmoningą pilietį, ne tik turintį praktinių įgūdžių funkcionuoti visuomenėje, bet ir gebantį suvokti savo ir savo bendruomenės tapatybę, vertinti istorinį pali-kimą ir kultūrą.

Vis dėlto, tokių idėjų kaip „tautos identitetas“, „istorinė tiesa“, „menas“, „progresas“ ar „ži-nojimas“ kvestionavimas jau seniai nebėra jokia provokacija. Švietimo ideologiją tenka vėl ir vėl permąstyti įvairių metapasakojimų šviesoje, o kiekviena nauja abejonė ardo jos struktūrą.

Siekdami permąstyti mokytojo figūrą galime prisiminti, jog kai tapo aišku, kad poetai bei so-fistai pasitelkę retoriką geba įtikinti ir tuoj pat paneigti įrodytą tiesą, filosofija nutraukė ryšius su literatūra – užrašyto žodžio daugiareikšmiškumas kėlė grėsmę ir gadino atmintį. Šiandien pedagogo-sofisto figūra, regis, grįžta ne tik kaip retorikos mokytoja ar žinių perdavėja, o kaip literatūrinio mąstymo subjektas ir šiuolaikinės kultūros intelektualinis atspindys. Tad verta iš naujo kelti klausimą: ką bendro turi menas ir edukacija? Arba kitaip: kas įvyksta, kai žinojimo perdavimas virsta žinojimo praktika?

Viena iš temų šios diskusijos pradžiai gali būti utopijos sąvoka: juk tiek menas, tiek edukacija kartais laikomos praktikomis, numatančiomis naujus visuomenės modelius ir komunikacijos formas. Galbūt tokiu atveju meno edukacija tiek besimokančiojo, tiek mokytojo, tiek instituci-jos, tiek diskurso atžvilgiu veikia kaip save išpildanti pranašystė – tai, kas pranašaujama, tampa tikrove, kurią tiesiogiai formuoja pranašystėje dalyvaujančiųjų lūkesčiai?