Šiuolaikinio meno centras pristato projektą „Taktikos & metodai“ – pirmąją Urugvajuje gimusio, Niujorke gyvenančio menininko Alejandro Cesarco personalinę parodą Lietuvoje. „Taktikos & metodai“ tęsia menininko tyrinėjimus, skirtus asmeninio pasakojimo, stiliaus, senėjimo, įtakos ir paveldėjimo temoms. Nors menininkui įprasta romantiška, netgi melancholiška maniera, kitaip nei ankstesnėse Cesarco parodose šios ekspozicijos tonas yra tarsi skubinantis. Atrodo, lyg paroda reikalautų, kad būtų priimtas sprendimas, kad būtų kažkas padaryta.
PARODOJE PRISTATOMI KŪRINIAI
„Mokantis kalbą (esamasis tęstinis II)“
2018, spalvotas videofilmas, garsas, rodoma nepertraukiamai (15’ 25’’)
Šis darbas priklauso videoportretų serijai, kurioje Cesarco pasiskolina portretuojamo asmens žodyną nagrinėdamas kai kurias iš jį nuolat dominančių temų (atmintis, pasikartojimas, apgailestavimas ir kt.). Videofilme atkuriama scena iš Jeano-Luco Godard’o filmo „Kinė“ („La Chinoise“, 1967), kuriame traukiniu keliaujantis profesorius įsitraukia į pokalbį su savo studente. Ta pati scena buvo atkurta ir Claire Denis trumpametražiame filme „Link Nansį“ („Vers Nancy“, 2002). Cesarco kūrinyje profesorės vaidmenį atlieka brazilų psichoanalitikė, kritikė ir kuratorė Suely Rolnik. Pokalbyje gilinamasi į pakartojimo svarbą ir jo naudojimo būdus psichoanalizės praktikoje. Šis videodarbas buvo sukurtas 33-ajai San Paulo bienalei.
„Rodyklė (su jausmu)“
2015, įrėminti spalvoti skaitmeniniai spaudiniai, nuo A iki Z, dviejų puslapių išklotinės po 76×102 cm
Tai naujausias ir didžiausias kūrinys iš Cesarco knygų rodyklių serijos – knygų, kurių jis dar neparašė ir tikriausiai niekada neparašys. Šis tęstinis projektas ženklina, kaip kinta Cesarco interesai, skaitiniai ir rūpesčiai, ir tokiu būdu virsta savita, laike besiskleidžiančia autoportreto forma. „Rodyklė (su jausmu)“ atsigręžia į konkrečias silpnų afektų būkles: estetines kategorijas, grindžiamas dvilypiais ar netgi neslepiamai prieštaringais jausmais.
„Skirtumas tarp trisdešimt dviejų ir keturiasdešimt penkių“
2017, šilkografija, rėminimas, 13×19 cm
Šmaikštus ir tiesioginis menininko baimės pasenti atvaizdas ir, tuo pačiu, aiškus reveransas amerikiečių menininko Larrio Johnsono kūrybai.
„Režisūra“
2019, juodas, matinis vinilas, 22×28 cm
Eilutė iš T. S. Elioto eilėraščio „J. Alfredo Prufrocko meilės daina“ šiame darbe veikia kaip režisūrinė ar scenarijaus nuoroda nežinomam aktoriui. Eilėraštis, kurį būdamas dvidešimt kelių metų amžiaus Eliotas parašė iš pagyvenusio vyro pozicijos, skirtas radikalios abejonės ir neapsisprendimo temai – paralyžiui, kylančiam iš visa apimančio nerimo dėl galimybės suklysti.
Papildant parodą „Taktikas & metodai“, dar du Cesarco videodarbai bus rodomi kiekvieną trečiadienį ŠMC kino salėje.
„Mokantis kalbą (esamasis tęstinis, I)“
2018, spalvotas videofilmas, garsas, rodoma nepertraukiamai (18’ 25’’)
„Mokantis kalbą (esamasis tęstinis I)“ – tai Margaritos Fernández, argentiniečių pianistės, atlikėjos ir muzikologės videoportretas. Jis konstruojamas pasitelkiant daug balsų: ne tik paties Cesarco ir Fernández, bet ir Mortono Feldmano. Jame pateikiamos ir kelių kūrinių interpretacijos fortepijonu: atiekama dalis Franzo Schuberto „Andantino“ iš „Sonatos A-dur“, taip pat Ispanijos kompozitoriaus Manuelio de Falla’os kūrinio „Pour le tombeau de Paul Dukas“ fragmentai. Šį videodarbą užsakė Paryžiaus „Jeu De Paume“, Bordo CAPC (Prancūzija) ir Pueblos Amparo muziejus (Meksika).
„Zeide Isaac“
2009, vieno kanalo videoinstaliacija, skaitmenizuotas spalvotas 16 mm filmas, garsas, 6’
Kūrinyje „Zeide Isaac“ menininko senelis, kilęs iš Lietuvos ir išgyvenęs Holokaustą, veikia pagal Cesarco parašytą ir senolio asmenine istorija grįstą scenarijų. Kūrinyje atvirai analizuojamos liudijimo galimybės, ribos ir atsakomybės. Kintantis senelio vaidmuo nuo liudininko ir aktoriaus siūlo apmąstyti skirtingus pasakojančių balsų sluoksnius ir laiko distanciją tarp įvykio ir jo atpasakojimo, nuo pirminės patirties iki trečios kartos po jos.
ALEJANDRO CESARCO gimė 1975 m. Tarp jo svarbiausių solo parodų yra „Song“ meno muziejuje „The Renaissance Society” Čikagoje, JAV (2017); „Public Process“ Skulptūrų centre Niujorke (2017); „Prescribe The Symptom“ muziejuje „Midway Contemporary Art“ Mineapolyje, JAV (2015), „Secondary Revision“ šiuolaikinio meno centre „Frac Île-de-France/Le Plateau“ Paryžiuje (2013); „A Portrait, A Story, And An Ending“ šiuolaikinio meno centre „Kunsthalle Zürich“ Šveicarijoje (2013); „Alejandro Cesarco“ šiuolaikinio meno centre „MuMOK“ Vienoje (2012); „One Without The Other“ Rufino Tamayo meno muziejuje Meksike (2011), „Present Memory“ meno muziejuje „Tate Modern“ Londone (2010). Cesarco atstovavo Urugvajui 54-ojoje Venecijos meno bienalėje (2011). Jo darbai rodyti daugelyje grupinių parodų, tarp kurių svarbiausios yra „Under the Same Sun“ Solomono R. Guggenheimo meno muziejuje Niujorke (2014), 30-oji San Paulo bienalė „The Imminence of Poetics“ (2012), „Short Stories” paroda Skulptūrų centre Niujorke (2011), „Nine Screens“ modernaus meno muziejuje „MoMA“ Niujorke (2010). Jo kuratoriniai projektai rodyti JAV, Urugvajuje, Argentinoje, Brazilijoje ir Rusijoje. Jis yra vienas iš 33-osios San Paulo bienalės kuratorių (2018). Cesarco vadovauja 1987 m. įkurtai ne pelno siekiančiai meno organizacijai „Art Resources Transfer“, kuri skirta pokalbių tarp menininkų knygoms leisti ir jų platinti.
Vaizdas: kadras iš Alejandro Cesarco filmo „Mokantis kalbą (esamasis tęstinis II)“ (2018)
