Birželio 27 dieną, antradienį, 19 val. ŠMC kino salėje vyks „Rupert“ rezidentės Demelzos Watts kuruojamos filmų programos „Ne apie norą būti trokštamu arba „ar man reikėjo vargintis keltis iš lovos?“ peržiūra. Po peržiūros žiūrovai kviečiami prisijungti prie neformalios diskusijos „Autarkijoje“ (Naugarduko g. 41).

Filmų programoje atsiskleidžia skirtingi menininko kaip režisieriaus, dokumentalisto, komentatoriaus, pasakotojo, autoriteto ir autoriaus vaidmenys. Filmai kvestionuoja „atstumą“ tarp menininko ir publikos, apmąsto netikras naujienas (angl. fake news), nužmoginimą ir ženklinimą kaip politinės kontrolės ir klaidinimo veiksmus, baksnoja į menininko (nuo studento iki superžvaigždės) status quo. Kokia yra menininko pozicija ir vaidmuo šiandienos visuomenėje?

Programą sudaro penki filmai:

Cassius Matthias (Didžioji Britanija). „(Aiškuma) Dvipusis eismas“ (1990)
Pagrindinė filmo veikėja yra iš lovos pakilti negalinti ligonė Harry (ją vaidina Lydia Ariken iš „Trinity Laban“ konservatorijos ir Dawn Collins iš „Rambert“ baleto mokyklos). Vieną naktį įvyksta stebuklas – netikėtai Harry apdovanojama galia vaikščioti. Šį darbą Matthias sukūrė 1990 metais, studijuodamas paskutiniame „Central Saint Martins“ meno mokyklos Londone kurse, o dauguma aktorių yra jo kursiokai ir kursiokės – Merlin Carpenter, Matthew Kelly, Josephine Pryde, Sarah Staton, Nicola Tyson ir kiti.

Patrick Goddard (Didžioji Britanija). „Laisvieji radikalai“ (2013)
Kol pirmojo asmens perspektyva (angl. POV) keliaujame (lyg ir) vandens čiuožykla, skaitomas laisvos struktūros eilėraštis. Kartais antras balsas prisijungia iš užnugario, pajuokdamas pirmojo pasakotojo pompastiškumą. Eilėraštis laisvai remiasi „chaotiškos lingvistikos“ idėja, autsaiderio politine energija ir nesusikalbėjimu. „Vienas disleksikas sako kitam: „ar užuodi revoliuciją?“ Antras atsako: „aš net negaliu ištarti savo supisto vardo“ (tai neturi jokios prasmės), ir su šiuo apžavu idėjos subyra į staigios kūdikio mirties (angl. SIDS) koncepciją, glebią kaip sutrumpintas anekdotas.“

Leslie Lawrence and Marina Stavrou (Didžioji Britanija/Graikija). „Kokybiški produktai pristato kokybiškus produktus pabaiga“ (2016)
Lawrence ir Stavrou konstruoja tapsmo postmoderniais menininkais ir jų atradimo naratyvą naudodami rastą filmuotą medžiagą. Filme žaidžiama su skirtingais dialektais, vartojamais televizijos reklamose, talentų šou ir meno pasaulyje. Menininko įvaizdis šaržuojamas pateikiant jį kaip mistifikuotą, paslaptingą fenomeną, keliami klausimai apie menininko vaidmenį ir autorystę.

Laura O’Neill (Didžioji Britanija/Olandija). „Višta nuoširdžiai pasakė kiaušiniui“ (2017)
Siekiant suvaldyti biudžeto trūkumą, kurį, kaip pranešama, sukėlė migrantai, imamasi prieštaringai vertinamų veiksmų – atšaukiamas pavasaris. Siurrealus scenarijus paryškina vis dažnėjančias kraštutinės imigracijos politikos apraiškas, nužmoginančią informaciją spaudoje ir akiplėšišką žmogaus teisių ignoravimą. O‘Neill be užuolankų pateikia stiprų ir atvirą pasiūlymą, pasitelkdama gerai pažįstamus Vištos ir Kiaušinio personažus.

Demelza Watts (Didžioji Britanija). „Savas žmogus“ (2015)
Kamera filmuoja tik tai, kas matoma nuo lovos menininkės miegamajame. Pavadinimas nurodo į Albert’o Camus 1942 metų esę „Svetimas“, filmas kovoja su abejone, ilgesiu ir nostalgija atliekant kasdienius sprendimus: „ką valgyti“ arba „ar išeiti iš namų“. „Aujourd’hui, maman est morte. Ou peut-être hier, je ne sais pas.” – „Mama šiandien mirė. O gal vakar, nežinau“. Tai pirma „Svetimo“ eilutė, o Demelzos Watts filmas prasideda „aš praleidau visą dienos šviesą šiandien, nesupraskit neteisingai, aš ją stebėjau nuo 7 ryto“.

Renginį organizuoja „Rupert“ bendradarbiaujant su ŠMC kino sale.
Filmų peržiūra nemokama, programa truks apie 45 minutes.