Knygoje siekta prisiminti vieną profesionaliausių ir įdomiausių XX a. 8–10 dešimtmečio Lietuvos dailės kritikių Gražiną Kliaugienę (1944–1995). Trumpas jos gyvenimo laikas buvo nuspalvintas ne tik kūrybinio polėkio, pripažinimo, bet ir tragiškų įvykių bei nevaldomo asmenybės susinaikinimo šešėlio. Monografijoje į kūrybinį dailėtyrininkės palikimą norėta pažvelgti iš nūdienos pozicijų, plačiau apmąstant dailės kritikos veikmės principus apskritai, ir surinkti kiek įmanoma visus G. Kliaugienės straipsnius, skelbtus lietuviškoje periodikoje, meno leidiniuose ir kataloguose. Taip pat publikuojami amžininkų prisiminimai, rašyti ir netrukus po dailėtyrininkės mirties, ir praėjus jau ketvirčiui amžiaus.