Pietinėje ŠMC salėje eksponuojami du menininkės video darbai, kurie taikliai apibrėžia jos profesinį interesų lauką ir išsamiai atskleidžia jos kūrybinę kalbą.

Cortiñas darbams būdingas nuolatinis kinematografinės atminties kvestionavimas, juose dažnai analizuojama ir permontuojama rasta filmuota medžiaga, kuri kruopštaus montažo būdu supinama su menininkės įrašytais vaizdais.

Pirmas kūrinys, su kuriuo susidurs parodos lankytojai – tai 2016 metais sukurtas trijų kanalų video darbas „Duotybių duotybė“ (The Most Given of Givens). Siekiant parodyti ir kvestionuoti Holivudo kine suformuotą „kito“ įvaizdį, šio vienuolikos minučių trukmės kūrinio išeities tašku tampa filmų saga apie Tarzaną. Naudodama filmuotą medžiagą iš labai įvairių šaltinių – nuo minėtų Holivudo filmų, Walto Dinsney’aus produkcijos iki plačiai žinomų prancūzų bei pirmųjų Afrikos režisierių filmų – Cortiñas tiria etnocentrinį žvilgsnį vakarietiškame kine. Fragmentai iš Alaino Resnais, Chriso Markerio ir Ghislaino Cloqueto 1953 metų filmo „Statulos taip pat miršta“ (Les statues meurent aussi) yra vieni svarbiausių vaizdinių šioje įvairialypėje instaliacijoje. Prieštaringa Tarzano figūra savyje talpina vakarietiško racionalaus baltaodžio vyro bruožus pramaišiui su neperprantamomis ir neartikuliuojamomis laukinės gamtos apraiškomis.

Cortiñas interesų laukas toliau skleidžiasi kitame parodoje eksponuojamame filme „Ta, kuri vaikšto“ (The One Who Walks (Quella Che Cammina), 2014). Šiame kūrinyje menininkė vėl miksuoja rastą filmuotą medžiagą su savo darytais vaizdo įrašais. Čia ji pirmą kartą savo kūryboje panaudoja abstrakčių skulptūrinių objektų vaizdus, kurie veikia kaip nuoroda į vidines protagonistų kovas. Centrinė kūrinio figūra yra pasiskolinta iš Carlo Lizzanio filmo „Mokama meilė“, kuris yra šešių dalių italų antologijos „Meilė mieste“ (L’amore in città, 1953) dalis. Lizzanio filme senstanti prostitutė savo karjeros pabaigoje nepaliaujamai klaidžioja naktinėmis miesto gatvėmis veltui ieškodama klientų. Cortiñas savo kūrinyje šią figūrą nusavina du kartus: siekdama pabrėžti moters kūno kaip prekės reprezentaciją ir į personažo lūpas įdėdama savo asmeninės istorijos sluoksnį.

Šie du video kūriniai, pristatomi kaip instaliacija juodo kubo situacijoje, sukuria koncentruotą kinematografinę patirtį. Paroda kviečia žiūrovus iš naujo permąstyti, kaip mes suvokiame kino vaizdinius, ir rasti naujus bei, galbūt, subtilesnius naratyvus kompleksiškame, menininkės sukurtame kaleidoskope.

Eli Cortiñas gimė 1979 m. Gran Kanarijos las Palme, Ispanijoje, nuo 1995 m. gyvena ir kuria Berlyne. Ji studijavo Kelno medijų meno akademijoje ir Europos filmų koledže Ebeltofte, Danijoje. Jos svarbiausios solo parodos yra eksponuotos meno centre „SCHIRN Kunsthalle“ Frankfurte prie Maino, Vokietijoje, galerijoje „Waldburger Wouters“ Briuselyje, meno centre „DA2“ Salamankoje, Ispanijoje, modernaus meno muziejuje „Berlinische Galerie“ Berlyne. Jos darbai eksponuoti tokiose grupinėse parodose kaip 1-oji Rygos Šiuolaikinio meno bienalė „RIBOCA“ Latvijoje, tarptautinis Chichono filmų festivalis Ispanijoje, „The Human Condition“ Maskvos modernaus meno muziejuje, „Prospectif Ciném“ „Pompidou“ meno centre Paryžiuje, „Melancholia“ muziejuje „Fondation Boghossian“ Briuselyje, „Karl Schmidt-Rottluff Stipendium“ meno centre „Kunsthalle Düsseldorf“ Vokietijoje, „Film Footage Photography“ fotografijos muziejuje „Museum für Photographie“, Braunšveige, Vokietijoje, „Ten emerging artists. Contemporary experimental films and video art from Germany“ Goethe institute Toronte, Kanadoje.

Eli Cortiñas buvo suteiktos šios stipendijos: „Beca Fundación Botin“ (2018), „Berliner Senat“ (2017), „Villa Sträuli“ (2017), „Villa Massimo Rome“ (2014), „Karl Schmidt-Rottluf“ (2012-2014), „Shortlist Award for young Film Art“, „Freunde der Neuen Nationalgalerie und Deutscher Filmakademie” (2011) ir t.t. Jos kūryba buvo šių metų Chichono filmų festivalio dėmesio centre.