Parodoje „Sambūriai“ pirmą kartą vienoje erdvėje susitinka įvairiais laikotarpiais sukurti menininkės ir kompozitorės Linos Lapelytės kūriniai. Parodos pavadinimas sykiu yra nuoroda į bendruomeniškumo svarbą menininkės kūryboje. Kaip pasikeistų mūsų santykis vienų su kitais, jei atidžiai įsiklausytume į aplinkinius ir aplinką, o į kasdienius ritualus, taisykles ir atsitiktinumus pažvelgtume poetiškai? Savo kūryboje Lina Lapelytė tyrinėja balso, muzikos, atlikimo ir klausymosi santykį, kartu eksperimentuodama su įvairiomis erdvinėmis situacijomis.
Nemaža dalis kūrinių šioje parodoje atsispiria nuo muzikos tradicijos, kuri tampa pretekstu kalbėti apie nusistovėjusias taisykles ir už muzikos ribų. Lapelytė kviečia dainuoti tuos, kurie tradicine prasme „neturi klausos“; itin žemų balsų moterims perduoda arijas, kadaise rašytas kastratams; pati perdainuoja dirty rap hitus ir svajoja įrašyti popmuzikos kūrinį su vienuoliais. Tai jos būdas klausti, kieno balsus girdime, o ko negirdime ar nesiklausome ir, platesne prasme, visuomenėje apskritai. Galbūt ir kas yra harmonija bei kas nustato taisykles.
Šviesios kūrinių nuotaikos fone nepaliaujamai skamba minorinė nata, primenanti, kad šiandienos pasaulyje, pagal kieno taisykles ar dėl kokių atsitiktinumų jis būtų sukurtas, kažkas iš esmės neveikia. Liturginį himną „Dies irae“ (iš lot. k. rūstybės diena), pasakojančią apie Paskutinio teismo dieną, Lapelytė perkelia į mūsų laikus: kitaip nei skelbė tikėjimas, pasaulis žūva ne per vienos dienos kulminaciją, o iš lėto, mūsų akyse. Kūrinyje „Kalba“ nėra nė vieno žmogaus kalbos žodžio – jis atliekamas kitomis, ne žmonių kalbomis, taip atkreipiant dėmesį į žmogaus santykį su gyvūnais ir gamta apskritai.
Dažnos Lapelytės kūrybos temos – tarpusavio ryšiai, amžėjimas, pažeidžiamumas, netektys; jos kūriniuose susipina asmeninė ir politinė plotmės. Menininkei artima kompozitorės Pauline Oliveros aktyvaus, arba gilaus, klausymosi idėja, klausytojui priskirianti atsakomybę už tai, su kuo, kaip ir ko klausomasi. Tiek Oliveros, tiek Lapelytės kūryba ir idėjos plačiai skleidžiasi feminizmo ir ekologijos temų lauke. Abi jos dėmesį nuo atlikimo virtuoziškumo nukreipia į balsą pirmiausia kaip bendravimo instrumentą.
Parodoje menininkė vis iš naujo atsako į klausimą „su kuo“: dauguma jos darbų sukurti tiesiogiai bendradarbiaujant su kitais kūrėjais arba į savo kūrinius įtraukiant įvairių rašytojų, poetų, menininkų tekstus. Kiekvieną kartą kūrinius pristatant viešai svarbus tampa ir klausimas „kada“. Vien 2011–2015 metais sukurtų kūrinių, kuriuose kvestionuojama lyčių dinamika, pakartotinis pristatymas 2026-aisiais skatina klausti, ar gyvename tokioje ateityje, kokią įsivaizdavome.
Didžiąją Linos Lapelytės kūrybos dalį sudaro performansai. Parodoje kūriniai bus pristatomi garso ir objektų pavidalu, kuriant naują jų santykį su erdve ir laiku. Parodos centre – Lapelytės dainų ir garso kūrinių kompozicijos, dinamiškai kintančios erdvėje.
– Virginija Januškevičiūtė, Aistė Liuka Jonynaitė
LINA LAPELYTĖ – viena ryškiausių savo kartos menininkių tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje. 2019 m. Venecijos bienalėje, atstovaudama Lietuvai kartu su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte, ji pelnė vieną prestižiškiausių šiuolaikinio meno apdovanojimų – „Auksinį liūtą“. Venecijoje pristatyta opera-performansas „Saulė ir jūra“ iki šiol buvo parodyta daugiau nei trisdešimtyje šalių. „The New York Times“ ją įvardijo kaip vieną geriausių 2019 m. kūrinių, o 2025 m. žurnalas „Frieze“ įtraukė į 25 kūrinių, formavusių XXI a. šiuolaikinį meną, sąrašą.
VIRGINIJA JANUŠKEVIČIŪTĖ – Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) vyriausioji kuratorė. Tarp svarbiausių jos kuruotų grupinių parodų – pirmoji Sapiegų rūmų metinė paroda „Užuovėja“ (kartu su Edgaru Gerasimovičiumi, 2024), „Dalelių skilimas“ (kartu su Ele Carpenter, 2020), „Architektas be architektūros? Valdo Ozarinsko retrospektyva“ (2018) ir 12-oji Baltijos trienalė (2015). Nuo 2013 m. ji kuravo Gintaro Didžiapetrio, Melvino Moti, Dariaus Žiūros, Eglės Budvytytės, Antano Gerliko, Roberto Narkaus, Algirdo Šeškaus, Elenos Narbutaitės, Malvinos Jelinskaitės, Michaelio Portnoy, Brud, Yuji Agematsu, Arthuro Jafos, Rosalind Nashashibi, Anastasios Sosunovos personalines parodas ir projektus, kurių dauguma vyko ŠMC.
Tarp svarbiausių jos leidybinių projektų – rengiamas projekto „Bendradarbiavimo aspektai“ leidinys, Lietuvos paviljono 61-ojoje Venecijos bienalėje katalogas ir menininkės Anastasios Sosunovos kūrybai skirta knyga, taip pat jau išleista „Užuovėja“ (sudaryta kartu su Edgaru Gerasimovičiumi) ir 12-osios Baltijos trienalės leidybos programa, apimanti „Dexter Sinister“, Eriko Thyso, Kristupo Saboliaus, Marcoso Lutyenso, Deimanto Narkevičiaus ir Elenos Narbutaitės knygas bei parodos gidą. Januškevičiūtė yra viena iš Meno kritikos apdovanojimų iniciatorių ir organizacinės komandos narių, taip pat Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos narė.
AISTĖ LIUKA JONYNAITĖ – meno istorikė ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kuratorė, magistro laipsnį įgijusi Courtauld meno institute Londone. Čia ji studijavo globalaus konceptualizmo teoriją Sarah Wilson ir Boriso Groyso dėstytame kurse. Studijų Londone metu Jonynaitė dirbo „Alison Jacques“ galerijoje, kur, be kitų projektų, prisidėjo prie Veronicos Ryan – „Windrush“ kartos britų menininkės, tais pačiais metais pelniusios Turnerio premiją – parodos.
2023 m. Jonynaitė atliko kuratorinę stažuotę „Performa“ bienalėje Niujorke, kur dirbo su tokiais menininkais kaip Haegue Yang ir Franz Erhard Walther, o 2025 m. buvo „Performa“ bienalės kuratorinės komandos, dirbusios su „Lietuvos paviljonu be sienų“, narė.
Šiuolaikinio meno centre Aistė Liuka Jonynaitė kartu su Virginija Januškevičiūte kuruoja Linos Lapelytės personalinę parodą, taip pat projektą „Atlikti, pažinti, keisti: įtraukusis performansas meno muziejuose“ („Perform Inform Transform – Participatory Performance in Art Museums“, PIT).