Dalyviai:
Akvilė Anglickaitė, Tautvydas Bajarkevičius, Žilvinas Balkevičius, Marija Benetytė, Loreta Bilinskaitė Burke, Artūras Bumšteinas, Crystallogic (Paulius Kilbauskas, Siga Mikoliūnaitė, Darius Mikšys, Gediminas Milkevičius, Darius Žiūra), Aurelija Čepulinskaitė, Rokas Dovydėnas, Raimundas Eimontas, Laura Garbštienė, Rokas Grigaliūnas, Severija Inčirauskaitė, Kristina Inčiūraitė, Linas Jablonskis, Evaldas Jansas, Antanas Jasenka, Gintas K, Ignas Krunglevičius, Dima Kudin, Laurynas Liberis, Dainius Liškevičius, Aurelija Maknytė, Vytautas Michelkevičius, Siga Mikoliūnaitė, Vaclovas Nevčesauskas, Tomas Pabedinskas, Jolanta Paulauskaitė, Eimantas Pivoriūnas, Daumantas Plechavičius, Bartoš Polonski, Paulina Eglė Pukytė, Inga Raubaitė, Mantas Sakalauskas, SALIkaPALIKAU (Gytis Skudžinskas, Darius Gerulaitis, Marius Skudžinskas), Lina Sasnauskaitė, Indrė Selenytė, Ieva Sireikytė, Denis Šafoval, Gedimina Šalkauskaitė, Kęstutis Šapoka, Mindaugas Tendziagolskis, Edita Valaitė, Antanas Zabielavičius, Jonas Žukas.

Projektas „Paralelinės progresijos 3: ir t.t.” buvo sumanytas kaip dinamiška ir daugialypė raiškos ir bendravimo erdvė jauniems menininkams. Jis startavo 2002 metų gruodžio 11 dieną ŠMC rūsyje, kuris pusei metų tapo neprognozuojama erdve. Čia be jokio tvarkaraščio atsirado, nyko, judėjo, keitėsi ir vieni kitus keitė jauniausių arba mažiausiai pažintų menininkų ir jau žinomų kūrėjų nebūdingi darbai. Buvo siekiama vardų, kūrinių, žanrų, eksponavimo variantų ir idėjų įvairovės, dinamiškos kaitos ir daugiaplanės diskusijos.

Projekto metu beveik kiekvieną savaitę į ekspoziciją įsijungdavo po du/tris naujus dalyvius, o kiekvieno kūrinio rodymo trukmė – nuo vienos savaitės iki šešių ir t.t. Šalia Vilniaus dailės akademijos studentų, absolventų ir Vilniaus šiuolaikinio meno scenos „senbuvių”, projekte dalyvavo klaipėdiečiai ir kauniečiai, marijampoliečiai ir šiauliečiai, vadybininkai ir informatikai, architektai ir kompozitoriai, menotyrininkai ir fotoreporteriai ir t.t. Iš viso į šį meninį polilogą savo ar kuratorių iniciatyva įsijungė 53 dalyviai ir buvo parodyti 45 darbai: video projektai, fotografijos, šviesos, garso, tekstilės ir kitokios instaliacijos, skaidrių ir skaidruolių projekcijos, piešiniai, tapyba, fotoanimacija, objektai, skulptūros, koliažai, akcijos ir t.t. Iš 45 kūrinių apie 30 darbų – nauji, anksčiau niekur nerodyti arba sukurti specialiai projektui, 9 – kolaboraciniai projektai ir 3 akcijos. Į „Paralelinių progresijų 3: ir t.t.” eigą savaitei įsijungė ir dalis VDA Studentų meno dienų ekspozicijos, o projekto uždarymui surengtas elektroninės muzikos vakaras „so long”. Apie projektą parengti 2 televizijos reportažai LTV laidoje „Kultūros namai”, 1 radio reportažas Lietuvos radijo pirmojoje programoje, parašyti 2 straipsniai savaitraštyje „7 meno dienos”, 1 straipsnis žurnale „Ph2” ir 1 straipsnis interneto laikraštyje „omni.lt”. Planuojama parengti CD su tekstine ir vaizdine informacija apie projektą, kuris bus laisvai platinamas ŠMC.

Rodyti kūriniai:

Akvilė Anglickaitė. MOTERYS. 2‘54″, 2003 m., video, (SMD, 2003 03 24 – 30)
Yra kūnas ir tik kūnas, kuriam pritaikomas veidas. Veidas kūnui.

Tautvydas Bajarkevičius (su Tomu Pabedinsku). HELIOGRAFIJA. 2003 m., instaliacija (fotografija, šviesa ir garsas) (2003 04 22 – 27)
XIX a. viduryje, bandant tobulinti įvairias fotografinio vaizdo išgavimo technologijas, vienas fotografijos išradėjų Nicephore Niepce ją pavadino heliografija. Šis pavadinimas atspindi techninio fotografijos aspekto esmę – fotografinį vaizdą kuria šviesa. Šviesos perteikimas fotografijoje, savo ruožtu, yra viena svarbiausių jos estetinių išraiškos priemonių.
Instaliacijoje ‘Heliografija‘ šviesos ir fotografijos santykis tampa ir konkuruojančiu, ir dviprasmiu. Fotografijos, ‘užrašiusios‘ ant architektūrinių konstrukcijų atgulusią lauko šviesą, pačios ją skleidžia. Tačiau čia pat šis ‘šviesos rašymas‘ kryžiuojasi su agresyvia, teatrališka prožektoriaus šviesos dėme, kuri ir papildo, ir naikina fotografiją (šviesa, būdama fotografijos pirgimtimi, tampa ir jos mirtimi). Architektūrinių fotografijų erdvę ir prožektorių šviesomis nubrėžtą salės tūrį užpildo atmosferinė muzika. Dažnių bei ritmų koliažas sukuria neįprastas psichofizines ir erdvines garso patirtis.

Tautvydas Bajarkevičius. Uždarymo vakaro „so long” dalyvis, (2003 05 02)

Žilvinas Balkevičius, VIDUS. 2002 m., skaidrių projekcija, (2002 12 11 – 31)
Tūrinių skaidrių komplektas. Autofokusu bandydamas aptikti skaidrių paviršių projektorius tyrinėja pulsuojantį, judrų, „kvėpuojantį” stiklą.

Marija Benetytė. REALYBĖS ŠOU. 9‘36″, 2003 m., perfomanso video dokumentacija, (SMD, 2003 03 24 – 30)
Vieša išpažintis ar išpažinties simuliacija Katedros aikštėje, pasitelkiant moteriškame diskurse populiarią balerinos ikonografiją.

Loreta Bilinskaitė-Burke. PASAS. 2002 m., tekstilė, (2003 04 01 – 06)
Visos gautos vizos virto laimėjimais… kaip olimpinėse varžybose… asmeninis gyvenimas visiškai priklausė nuo vizų, datų, biurokratinių tarnybų nuosprendžių.

Arturas Bumšteinas. DU BŪDAI PASAKYTI TRYS. 2003 m., instaliacija (garsas, video, fotografija), (2003 04 15 – 20)
Tai pirmoji šio autoriaus instaliacija iš ciklo, kuriame tyrinėjamas garsas, tiksliau, vizualiomis ir akustinėmis priemonėmis atspindimi esminiai garso skambėjimo parametrai – garsumas, trukmė, tembras, aukštis. „Du būdai pasakyti trys” tiria garso aukštį, kuris suvokiamas kaip aukštas, vidutinis ir žemas. Šios trys kategorijos išreiškiamos dviem skirtingais būdais: 1) atskiriant jas viena nuo kitos (ausinės); 2) sujungiant jas kartu (kolonėlės).
Analogiški atskyrimo ir sujungimo procesai vyksta foto bei video iliustracijose.

Crystallogic, 1, 2002 m. DJ – Pavlik DJ (Paulius Kilbauskas, Empti), video, (2003 01 09 – 17)
VJ grupės „Crystallogic” nariai (Siga Mikoliūnaitė, Darius Mikšys, Gediminas Milkevičius, Darius Žiūra) pristato bendrą darbą „1”. Keturi atskiri Pavlik DJ miksui sukurti darbai eksponuojami vienoje projekcijoje.

Aurelija Čepulinskaitė. PLIAŽAS. 2002 m., fotoinstaliacija, (2002 12 31 – 2003 01 09)

Aurelija Čepulinskaitė. PASIMATYMAS SU MARINA. 2002 m., fotografija, (2003 02 14 – 03 05)
Marina – savo gyvenimo aktorė, kuri toli gražu nėra sužavėta savo vaidmeniu. Be gyvenamos vietos, be artimų žmonių, be realybės pojūčio žaidžianti savame pasaulyje, laikas nuo laiko įsileisdama vis naują žiūrovą. Jei galėčiau istoriją papasakoti žodžiais, nesitampyčiau su savimi fotoaparato.

Rokas Dovydėnas. ABĖCĖLĖ. 2001-2002 m., 1‘19″, fotoanimacija, (2002 12 17 – 2003 01 09)
16 fotoanimacijos darbų, sudėtų abėcėlės tvarka. Vaizdai, esantys čia, yra tie patys, kurie supa mane kai einu, valgau ar ilsiuosi. Vaizdai, telpantys į „muilinės” objektyvą, matomi kas dieną ir greitai pamirštami. Fragmentiška atminties archeologija, kurios logiškai paaiškinti neišeitų, tačiau galima parodyti.

Raimundas Eimontas. Uždarymo vakaro „so long” dalyvis, (2003 05 02)

Laura Garbštienė. PĖDSAKAS. 2002 m., 8‘ 00″, video (Arturo Bumšteino muzika), (2002 12 11 – 23)
„Trijų metrų pločio videoprojekcija pilna mėlyno dangaus. Iš kairės į dešinę lėktuvas brėžia dryžį, palikdamas lėtai tirpstantį pėdsaką – dūmų uodegą. Pėdsakui išnykus, pasirodo kitas dryžis. Ekrano apačioje – 3 m. pločio liniuotė, kuri „reaguoja” į lėktuvo judesį, parausta kartu su juo. Nors čia vaizduojamas lėktuvas, tačiau jis suvokiamas kaip dryžis, kuris turi ribas, kaip gražus dangaus fragmentas. Lėktuvas tampa „dangaus kūnu”, kuriuo „matuoju” tikrovės reliatyvumą.”

Laura Garbštienė (su Jolanta Paulauskaite). BARAS PARELELINĖSE PROGRESIJOSE. akcija-instaliacija, (2003 03 07 – 09)
Artūras Barysas – Baras, grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G. dainininkas, „gerklė”, avangardinių filmų kūrėjas, muzikos bei knygų kolekcionierius. Baras apgyvendinamas ir „kalbančios galvos” (video interviu su Darium Užkuraičiu ir Skirmantu Valiuliu) patalpinamos į Šiuolaikinio meno centro erdvę kaip asmenybės mito reprezentacija, tokiu būdu išryškinant manipuliacijai parankias mitą kuriančias struktūras.

Rokas Grigaliūnas. CUKRAUS LAIŽYMAS. 2002-2003 m., tapybos instaliacija, (2003 02 17 – 03 30)
cukraus laižymas… jaudulys… vanilė… koketavimas… rožė… kvailiojimas… žaismas… meilužiai… uostyti… meilikavimas… rausvas… gludinimas… karamelė… glostyti… pudra… suglumęs… cukraus laižymas.

Severija Inčirauskaitė. APIE FUTBOLĄ MINKŠTAI. 2003 m., tekstilės instaliacija, (2003 02 10 – 25)
Tai darbas apie vyriškus ir moteriškus dalykus. Mylių tą, kuris myli futbolą. Bet aš nemyliu futbolo. Nesuprantu jo, bet bandau suprasti. Suteikdama daiktams visiškai nebūdingus pavidalus, darau juos patrauklius sau. Man nepatinka koja spardomas kamuolys. Aš matau jį kitokį – man labiau patiktų, jei žmonės glostytų jį, norėtų prisiglausti. Tebūnie mano kamuolys iš plunksnų.

Kristina Inčiūraitė, REPETICIJA, 2002 m., 9‘, video, (2003 01 28 – 02 19)
Ilgametį vaidinimų ir koncertų jaudulį sugėrusi tuščia scena pripildyta garsų. Lyg iš užkulisių pasigirstantis „Liepaičių” choras primena mums sovietinius laikus, kada šis choras Lietuvoje buvo populiarus. Šiandien vis dar sėkmingai gyvuojantis „Liepaičių” choras intensyviai koncertuoja, tačiau koncertinių pasirodymų industrija, skirtingai nei anksčiau, yra išsiplėtusi ir užgožusi išskirtinį dėmesį „Liepaitėms”.
Repeticijos metu įrašydama mergaičių pokalbį apie nesaugią meilę bei didesnį gimstamumą bandžiau atskleisti jų intuityvų reprodukcijos troškimą. Kalbant plačiau, patys balso organai gali būti metaforiškai asocijuojami su moterišku reprodukavimo įrankiu (Wayne Koestenbaum).
Tuščioje scenoje skambantys „Liepaičių” balsai – tarsi atėję iš praeities, tačiau šiandien jie drąsesni, net jei ir mažiau matomi.

Linas Jablonskis. AMBIENCE. FEMBIENCE. SHITBIENCE. 2002 m., 3h, videoinstaliacija, (2003 01 03 – 28)
Be pradžios ir pabaigos, be prasmių, noro kažką tuo pasakyti, išankstinių meninių aspiracijų, autoritetų. Būti, žiūrėti, girdėti.

Linas Jablonskis. MEZZO VS NATIONAL GEOGRAPHIC CHANNEL. 2003 m., video, (2003 01 28 – 02 10)
Linas Jablonskis savo videoinstaliaciją „Ambience. Fembience. Shitbience” keičia darbu „Mezzo vs National Geographic Channel”.

Evaldas Jansas. PRASMINGUMO ANTOLOGIJA. 2003 m., 1‘20‘‘, video, (2003 04 04 – 03 30)
Šiuo darbu menininkas tęsia kalbėjimo nuosavu kūnu liniją. Kitaip negu ankstesniuose darbuose, pasyvus, iš už kūno ribų beveik neišeinantis performatyvumas perauga į aktyvų besikartojantį veiksmą, kuris čia yra kur kas agresyvesnis žiūrovo atžvilgiu. Radikalių menininko patirčių vieta maksimaliai priartėja prie taško, iš kurio sklinda stebėtojo žiūra.

Antanas Jasenka. Uždarymo vakaro „so long” dalyvis, (2003 05 02)

Gintas K. Uždarymo vakaro „so long” dalyvis, (2003 05 02)

Ignas Krunglevičius. TRAFFIC II. 2003 m., audio, (2003 04 29 – 05 04)
Garsinio kūrinio pagrindas – įvairiuose Europos didmiesčiuose įrašyti šviesoforų signalai akliesiems. Tai miesto ritmo, sankryžų ir sankirtų, amžinai judančio žmonių pasaulio kilpų ir dažnių meditacija.

Dima Kudin. SMS. 2002 m., 9‘, video, (2003 02 19 – 03 04)
Tai 100 trumpųjų žinučių, kurias rašė moteris per du mėnesius trukusią jos ir filmo autoriaus meilės istoriją. Moteris čia tampa ne tik mūza, bet ir išraiškos priemone; juodai baltas filmo formatas asocijuojasi su juodais ir baltais fortepijono klavišais, fortepijono solo skamba filmo garso takelyje – tai poetiškas dienoraštis, kurio ritmas kyla ir leidžiasi, o minutės, valandos, dienos ir mėnesiai atsiranda ir išnyksta…

Laurynas Liberis. NORIU? KO? 10‘, 2003 m., (SMD, 2003 03 24 – 30)
Televizijos stebėjimo malonumas, obuolio simbolika, obuolio lupimo aktas, obuolio vartojimo malonumas, ekrano laižymas.

Dainius Liškevičius. IN/OUT 2. 1998-2003 m., 8‘, video, (2003 03 05 – 24, 04 01 – 06)
Filme rodomas vienos firmos prezentacijos vakarėlis, kuris vyko 1998 metais Šiuolaikinio meno centro didžiojoje salėje. Kompanija gavo šią išskirtinę teisę, kadangi pilnai apmokėjo vieną brangiausių specialiai parodai „Cool Places” įgyvendintų kūrinių – Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „IN/OUT”. Ši instaliacija, stiklinis kubas su automatinėmis slankiojančiomis durimis dviejuose priešinguose kampuose, prezentacijos metu įkūnijo pagrindinį kompanijos veiklos produktą ir tapo jos reklamos objektu ir priemone.

Aurelija Maknytė. ČIUOŽIKAI. 2003 m., video, (2003 04 29 – 05 04)
Video darbe su kamera kaip su padidinamuoju stiklu skverbiamasi į iškorėjusį televizijos ekrano paviršių. Įprastinis, griežtų taisyklių kontroliuojamas sporto pasaulis tampa kristalais žerinčių figūrų baletu, žvilgsniu į televizijos realybę tarsi per vaikišką kaleidoskopą.

Aurelija Maknytė. SKAIDRŪS TEKSTAI. 2003 m., skaidruolių projekcija, (2003 01 31 – 02 10)
Kristinos videofotografija* taip tirštai kalbėjo, kad paprasčiausiai pasimečiau. Ar galėjau kažką pasiūlyti Kristinos videofotografijai (Kristinos Inčiūraitės „Repeticija”)? … Stebėti žodžius, jais mėgautis, jais manipuliuoti. Šį kartą juos tik surenku ir rodau. Skaidrūs tekstai, keistus pėdsakus paliekantis tekstų turinys, raidės, kurios laikosi ant sienos šviesos pagalba. Keistas santykis tarp teksto turinio ir teksto vaizdo permatomumo – banalus, bet mergaitiškai prasmingas turinys, ir neapleidžiantis jausmas, kad to, ką pradėjau rašyti dabar, negalima būtų skaidriai parodyti ant sienos. Ko gero, vieni tekstai skaidresni už kitus.

Vytautas Michelkevičius. HENRI CARTIER-BRESSON: PARODA PARODOJE APIE PARODĄ. 2003 m., fotografija, (2003 02 28 – 03 09)
Žymiausias XX a. fotografas Vilniuje; garsiausias XX a. fotografas Vilniuje; populiariausias XX a. fotografas Vilniuje; į Vilnių atvyko tikriausio XX a. fotografo retrospektyva; mieste pasirodė stendai su žymiausio XX a. fotografo nuotrauka; Vilnių papuošė garsiausio XX a. fotografo nuotrauka;
Lygiai tokia pat mažoji „Leica”, kuria fotografavo Henri Cartier-Bresson, fragmentuoja erdves ir kontekstus, per kuriuos keliauja Cartier-Bresson‘o fotografija. Miestas – reklama – ekspozicija – kūrinys.

Siga Mikoliūnaitė. APOLONAS. 1999 m., (2002 12 11 – 2003 01 09)
Piešimo lenta, Apolono galvos modelio piešinys, 2050 kanceliarinių knopkių.

Vaclovas Nevčesauskas (su Denisu Šafoval). REALUS EFEKTAS. 2000 m., video instaliacija, (2003 04 08 – 04 13)
Vaizdo projekcija – tai vienas iš video menininko Vaclovo Nevčesausko bandymų pajungti garsą tam, kad vaizdas pasiektų sąmonę klausos kanalais. Denis Šafoval, projekto Atrac autorius, kurdamas (skaitmeninį) garsą, tyrinėja sunkiai apčiuopiamus garso reprezentacijos ir suvokimo paribius, linkdamas be galo ištęsti mikroskopines garso atkarpas. „Neklausyti, nežiūrėti, būti šiame darbe.” Darius Čiūta

Tomu Pabedinskas (su Tautvydu Bajarkevičium). HELIOGRAFIJA. 2003 m., instaliacija (fotografija, šviesa ir garsas, (2003 04 22 – 27)
XIX a. viduryje, bandant tobulinti įvairias fotografinio vaizdo išgavimo technologijas, vienas fotografijos išradėjų Nicephore Niepce ją pavadino heliografija. Šis pavadinimas atspindi techninio fotografijos aspekto esmę – fotografinį vaizdą kuria šviesa. Šviesos perteikimas fotografijoje, savo ruožtu, yra viena svarbiausių jos estetinių išraiškos priemonių.
Instaliacijoje ‘Heliografija‘ šviesos ir fotografijos santykis tampa ir konkuruojančiu, ir dviprasmiu. Fotografijos, ‘užrašiusios‘ ant architektūrinių konstrukcijų atgulusią lauko šviesą, pačios ją skleidžia. Tačiau čia pat šis ‘šviesos rašymas‘ kryžiuojasi su agresyvia, teatrališka prožektoriaus šviesos dėme, kuri ir papildo, ir naikina fotografiją (šviesa, būdama fotografijos pirgimtimi, tampa ir jos mirtimi).
Architektūrinių fotografijų erdvę ir prožektorių šviesomis nubrėžtą salės tūrį užpildo atmosferinė muzika. Dažnių bei ritmų koliažas sukuria neįprastas psichofizines ir erdvines garso patirtis.

Jolanta Paulauskaitė (su Laura Garbštiene). BARAS PARELELINĖSE PROGRESIJOSE. akcija-instaliacija, (2003 03 07 – 09)
Artūras Barysas – Baras, grupės I.V.T.K.Y.G.Y.G. dainininkas, „gerklė”, avangardinių filmų kūrėjas, muzikos bei knygų kolekcionierius. Baras apgyvendinamas ir „kalbančios galvos” (video interviu su Darium Užkuraičiu ir Skirmantu Valiuliu) patalpinamos į Šiuolaikinio meno centro erdvę kaip asmenybės mito reprezentacija, tokiu būdu išryškinant manipuliacijai parankias mitą kuriančias struktūras.

Eimantas Pivoriūnas. KELIONIŲ ALBUMAS. 1999-2003 m., objektas, (2003 01 09 – 02 04)
Simuliuotų „dokumentų” rinkinys kelionių tema – subjektyvios vizijos materializacija, kelionė stereotipų ir asociacijų erdvėje.

Daumantas Plechavičius. SERVER E-MAIL. 2002 m. audio, (2003 04 01 – 06)
Teksto autorė – Asta Plechavičiūtė, įgarsino – Birutė M., Giedrius P.
Šis darbas yra apie tai, kaip spam‘as įgyja asmeninio bendravimo bruožų, kaip mintys, siunčiamos elektroniniu paštu, pasimeta tarp reklamos šiukšlių. Ir kaip šiukšlės tampa mūsų mintimis.

Bartoš Polonski. NAMUOSE. 2003 m., 7‘, video, (2003 02 04 – 16)
Kino ir video dokumentikos junginys, pozityvus ir tuo pačiu komiškas pasakojimas apie vieną šeimą, tokią pat kaip kitos.

Paulina Eglė Pukytė. TRUMPOS ISTORIJOS. 2002 m., video, (2003 02 07 – 03 05)
Remiantis jau egzistuojančiais naratyvais – pasakomis, nugirstomis istorijomis, gandais, filmais, žiniasklaida – sukonstruotos labai asmeniškos komiškai tragiškos istorijos, vartaliojančios įprastines reikšmes. Neva apie mergaites ir gėles, o iš tikrųjų apie „neteisingą pasaulį”. Apie Nesėkmę kaip vertybę.

Inga Raubaitė. PARIS – VILNIUS. 1998 m., koliažas, (2003 04 01 – 06)
Ar tautinės ikonos pranyksta arbatos pakelių, lūpdažių reklamos bei Paryžiaus architektūros paminklų formose, ar nacionalinė simbolika, migruojanti kartu su asmeniu, įkyriai išdygsta vis kituose svetimuose vaizdiniuose?

Mantas Sakalauskas. BE PAVADINIMO. 2002 m., mobili skulptūra, (2002 12 23 – 2003 01 09)
Klaipėdos dizainerio sukurta šmaikšti judanti skulptūra.

SALIkaPALIKAU. GERIAUSIAI PASAKOJA VAIZDAS. Akcija, (2003 04 04 – 24)
Projekto metu meninio veiksmo grupė SALIkaPALIKAU (Gytis Skudžinskas, Darius Gerulaitis, Marius Skudžinskas) korektoriumi retušuoja dienraščio tekstinę informaciją, palikdami tik vizualiąją (fotografijas, karikatūras, reklaminę grafiką), po to lakštai tvirtinami prie sienos, o lankytojams pasiūloma palikti juose naujus užrašus. Tokiu būdu masinių informavimo priemonių deklaruojama tiesa pakeičiama laisvo interpretavimo situacija. Perkūrus įprastinį informacijos perteikimo būdą, sukuriama nauja prasmė, vaizdų išdėstymo struktūra kuria naujas pasakojimų jungtis. Projekto pavadinimas – ironiška nuoroda į tariamą žiniasklaidos objektyvumą – pasirinktas iš „Lietuvos Ryto televizijos” reklaminio klipo.

Ina Sasnauskaitė, Indrė Selenytė. MUSIŲ VALDOVAS. 2003 m., kompiuterinis žaidimas, (SMD, 2003 03 24 – 30)
Ironiška asmenybės tipų, jų baimių ir agresijų analizė.

Ieva Sireikytė. BRIEDIS IR MERGAITĖ. 2002 m., švieslentė, (2002 12 20 – 2003 01 09)
Negendantis grožis, grožis su garantija, nature look…

Denis Šafoval (su Vaclovu Nevčesausku). REALUS EFEKTAS. 2000 m., video instaliacija, (2003 04 08 – 04 13)
Vaizdo projekcija – tai vienas iš video menininko Vaclovo Nevšesausko bandymų pajungti garsą tam, kad vaizdas pasiektų sąmonę klausos kanalais. Denis Šafoval, projekto Atrac autorius, kurdamas (skaitmeninį) garsą, tyrinėja sunkiai apčiuopiamus garso reprezentacijos ir suvokimo paribius, linkdamas be galo ištęsti mikroskopines garso atkarpas. „Neklausyti, nežiūrėti, būti šiame darbe.” Darius Čiūta

Denis Šafoval.Uždarymo vakaro „so long” muzikinės dalies kuratorius, (2003 05 02)

Gedimina Šalkauskaitė (su Sandra Januševičiūte ir Daiva Minkevičiūte, garsas – Evaldo Babensko), SAMAKI NZURI, 2001 m., 10‘ 00″, (2003 01 07 – 28)
Fotografuota Tanzanijos sostinės Daresalamo žuvų turguje ir jo apylinkėse, visi vaizdai autentiški (tiek, kiek vaizdas gali būti tikroviškas nuotraukoje, šiuo atveju – apie 2000 neredaguotų kadrų), garsas – vietinė populiari muzika, miksuojama su įrašais iš fotografavimo vietos. Nuoseklaus fotografavimo suardytas natūralus judesys vėliau atgaivintas kompiuterine technika; kadrus – akcentus, kurie automatiškai ir primygtinai perša savo žiūros tašką, koreguoja judesio tąsa ir animacijos ritmas. „Samaki Nzuri” vietine Tanzanijos kalba (suachili) reiškia „gera žuvis”.

Kęstutis Šapoka. SAKADAI. 2002-2003 m., piešiniai, (2003 02 28 – 03 30)
Akies obuolys juda sakadais, kai regėjimo lauke ieškoma objekto, skaitoma, greitojo miego metu. Sutrikus sakadų nuoseklumui, akys daug kartų grįžta į tą patį regos tašką.

Tūno manyje lavonas. Lavonas aš, brangus Alguti!
Tūno manyje lavonas. Vai tai sėdi manyje!
Aš irgi viduje išpurtęs! Lavonas aš! Numirėlis
Dar auga! Dar auga! Auga auga dar dar dar!
Auga dar! Auga dar! Auga auga augaga!

Auga lavonas. Auga lavonas –
Pamainėlė tėvui!
Bus lavonas? Bus lavonas –
Tėvui pamaina!!!

Mindaugas Tendziagolskis. VDA-ŠMC. Akcija. (2003 02 14 – 03 09)
Užrištomis akimis, nuosavu kūriniu kaip transporto priemone („Žaislas VI”), pačiu tiesiausiu keliu nuo Vilniaus dailės akademijos iki Šiuolaikinio meno centro, su pastarojo palyda ir pagalba.

Mindaugas Tendziagolskis. ŽAISLAS VI. 2002 m., skulptūra, (2003 02 14 – 03 09)
Savo kūrybą noriu koncentruoti ties kūnu, jo judesiais ir galimybėmis. Žiūrovas pats turi apsispręsti, ar jam pakanka vaizdinio suvokimo, ar jis norės autoriaus patirtį suvokti savo kūnu. Jei žaislas ar žaidimas jam ne pagal galimybes, tai jis lieka pasyviu žiūrovu. Tuo, žinoma, jis nėra prastesnis suvokėjas negu tas, kuris žaidžia. O man tai visų pirma yra iš vaikystės atsineštas noras verstis per galvą.

Edita Valaitė. ASILIUKAS. 2002 m., video, (2003 02 21 – 03 04)
„Kiek man žinoma, per visą kultūros istoriją ant asilo jojo tik viena moteris – Mergelė Marija. Visais kitais atvejais ant asilo jojo vyras, o moteris klusniai pėdino iš paskos. (…) Būtent taip Mergelė Marija matė dykumą kelionės į Egiptą metu.” – Mindaugas Navakas (iš Editos Valaites diplominio darbo recenzijos)

Antanas Zabielavičius. CTRL + N. 2002 m., kompiuteriniai piešiniai, (2002 12 27 – 2003 01 28)
Paveikslėlių serija – vaizdinės ir reikšminės manipuliacijos kompiuterinėmis ikonomis ties primityvaus piešinio, fotokoliažo, klasikinio natiurmorto ir anekdoto riba:

Folderis, pipetė ir spalvų perėjimas
Vordas, exelis ir internetas
Vienuolika nuotaikų ir šiukšlių dėžė
Hi
Be pavadinimo
Trys paskutiniai pelės judesiai
ir t.t.

Jonas Žukas. AUTOMATAS. 2001 m., objektas, (2003 02 25 – 03 09)
Mokėjimo automatą, panašų į tuos, kurie stovi automobilių stovėjimo aikštelėse, primenanti dėžė kviečia įmesti monetą ir susipažinti su autoriaus pasiūlytu žiūrovo ir autoriaus santykio sprendimu.