Organizatorius: Britų taryba
Didžiausias dvidešimtojo amžiaus pradžios modernizmo teorijos pasiekimas – geometrinė abstrakcija – iki šiol tebežavi savo intelektualumu ir išgrynintų formų paprastumu.
„Supernovos“ parodoje demonstruojami rinktiniai šiuolaikinių britų menininkų darbai, kuriuose atspindėta šios krypties evoliucija bei išliekantis aktualumas dvidešimt pirmame amžiuje. Jauniausi „Supernovos“ kūrėjai, Tobis Caigleris ir Denas Nortonas (Toby Zeigler, Dan Norton), daugiau ar mažiau pritaikė skaitmenines technologijas kaip naują priemonę tirti erdvines formas bei spręsti architektūros klausimus, kurie visada buvo geometrinės abstrakcijos dėmesio centre. Išaušus technikos amžiui, geometrinė abstrakcija iš pradžių buvo besąlygiškai tapatinama su modernumu – tiek technologijose, tiek ideologijoje. Kaip Pjetas Mondrianas 1942-aisiais sukūrė kultinį „Brodvėjaus bugivugį“ (Piet Mondrian, „Broadway Boogie Woogie“), kuris tapo modernaus Niujorko simboliu, taip ir šie jaunesni britų menininkai, permąstę 21 amžiaus modernizmo koncepciją, pritaikė naujas vaizdo ir garso technologijas.
Parodos ankstesnės kartos menininkai, tokie kaip Geris Hjumas ir Keitė Koventri (Gary Hume, Keith Coventry), 20 amžiaus abstrakciją nušvietė ironiškai. Koventri suprematistiniuose darbuose pavaizdavo utopinių planų žlugimą.
Džeinės bei Liuiso Vilsonų projekcijoje „Monumentas“ (2003, Peterlis, Apolo paviljonas; Jane, Louise Wilson, „Monument“, Apollo Pavilion, Peterlee) buvo demonstruojama Viktoro Pasmoro skulptūra, skirta pokario naujajam miestui ir tapusi nemėgstamu reliktu iš epochos, kuomet buvo tikima visuotine lygybe. Tuo tarpu Laemo Giliko (Liam Gillick) darbuose, priešingai, tebetrykštavo optimizmas dėl šiuolaikinių statinių teigiamos įtakos visuomenei.
„Supernovoje“ buvo eksponuojami trylikos autorių praėjusio dešimtmečio darbai. Parodoje daugiausia paveikslų, tačiau buvo ir keletas projekcijų. Kūriniai gauti iš Britų Tarybos, privačių asmenų bei įvairių kitų kolekcijų.
