Menininkai:
Peter Aerschmann, Stefan Altenburger, Emmanuelle Antille, Balkan TV, Stefan Banz, Ursula Biemann, Olaf Breuning, collectif_fact, COM ir COM, Decosterd ir Rahm, Mark Divo, Christoph Draeger, Yan Duyvendak, Nicolas Fernandez, Sylvie Fleury, Iris Gallarotti, Laurent Goei, Marica Gojevic, Bob Gramsma, Herve Graumann, Andres Lutz / Anders Guggisberg, Thomas Hirschhorn, Teresa Hubbard ir Alexander Birchler, Laurence Huber, Felix S. Huber, San Keller, Sabina Lang / Daniel Baumann, Jorg Lenzlinger ir Gerda Steiner, Jerome Leuba, Zilla Leutenegger, Elena Montesinos, Frederic Moser ir Philippe Schwinger, Gianni Motti, Bessie Nager, Shahryar Nashat, Yves Netzhammer, Nathalie Novarina ir Marcel Croubalian, Luc Peter, Daniel Pflumm, Marco Poloni, Anne-Julie Raccoursier, Christophe Rey, Pipilotti Rist, Ugo Rondinone, Rebecca Sauvin, Katja Schenker, Daniel Schibli, Erik Steinbrecher, Sidney Stucki, Susann Walder, Ingrid Wildi.
Palyginus su kitomis, specialiai video, interneto svetainių ar multimedijos projektų prezentacijoms skirtomis erdvėmis, „Šveicarų video laukiamasis“ – ypatinga videoteka, kurią jos kuratorius Simon Lamuniere sumanė kaip instaliaciją.
Paskutinį dešimtmetį Šveicarijos menininkai ( ypač videomenininkai ) yra vieni dinamiškiausių ir savičiausių. „Šveicarų video laukiamajame“ ir yra akcentuojama ši „naujoji karta“, pradėjusi kurti praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį ar jau po 2000- ųjų. Nors šios kartos atstovai nėra video „pionieriai“ ar „muškietininkai“, jai pavyko atrasti savo kalbą ir vystyti originalias temas. Tai šiuos kūrėjus ir daro tikrais autoriais.
“Šveicarų video laukiamasis“, kaip ir dera instaliacijai, siekė konfrontacijos tarp visumos ir dalies, architektūros ir baldų, video ir jo suvokimo. Video laukiamojo erdves užpildė paraleliai viena prieš kitą išdėstytos šešiolika kėdžių eilių. Septynių kėdžių eilėje ant mažo stalelio patalpintas monitorius. Aptarnaujantis personalas pasiruošęs atsakyti į lankytojų klausimus paduodavo pageidaujamą DVD filmą. Kiti du monitoriai rodė užkilpintus / nuolat besikartojančius videofilmus. Taipogi, čia buvo galima rasti lankytojams skirtus gėrimų automatą, vaisių krepšelį bei dienraščius.
Bendras parodos vaizdas priminė įprastą laukiamąjį ar oro uosto holą.
Žinoma, užuomina į būtent tokią standartizuotos erdvės rūšį nėra visiškai nekalta. Bijant naujų atakų ir oro kelionių krizės, žmonės yra pastoviai kontroliuojami, jų judesiai stebimi, o bagažas apieškomas. Dažniausiai žmonės papuola į tokią erdvę dėl biznio ar poilsio planų. Tokio tipo erdvės yra tranzitinės, todėl jomis judant viskas tampa dėmesio objektais. Tenka laukti, todėl mažiausia veikla ar smulkiausia detalė patraukia dėmesį. Mintys cirkuliuoja laisvai, per asociacijas, panašiai kaip parodoje.
Tikrovė suvokiama kitaip.
Laukiamojo erdvė kartu ir suvaržyta, ir laisva: suvaržyta, nes baldai nepajudinami bei susisteminti; laisva, nes lankytojai galėjo rinktis savo sėdėjimo vietą.
Oficialumas persipina su tuo, kas draugiška ir neformalu.