Parodą „Anachronikos“ apjungia entropijos momentas ir tariamai sustojusio laiko tarpsnis, kai reikšmės ir energija senka, palaikomos inercijos, mechaninio pasikartojimo ir įpročio galios. Tai persotinimo jausmas, kai kažkas turi suirti, kad galėtų keistis. Pertekliaus fazė, kai prasmė prarandama, ir virsmo akimirka, kai ji sukuriama iš naujo. Tai neapibrėžtumo būsena, sujaukianti pojūtį, ar atsiliekame laike, ar esame jį aplenkę.

Sutelkus penkių menininkų – Chiaros Camoni, Filipo Ceneko, Koenraado Dedobbeleerio, KIWA’os ir Mercedesos Mühleisen – kūrinius, mėginama pažvelgti pro kiaurymę tuštumos audinyje. Parodos darbus vienijantys pasikartojimo, automatizmo ir apropriacijos metodai veikia lyg mantra, sulaikanti mūsų suvokimą. Šioje pauzėje mes lūkuriuojame.

Atidarymo vakarą menininkas Koenraad Dedobbeleer atliks paskaitą-performansą „Kalba net nepriartėja prie sąmonės ištakų“, pasiūlydamas kai kurių meno istoriografijos kanonų interpretaciją.

Vaizdas: Chiara Camoni, iš serijos „Noktiurnai“, 2013, pieštukas ant popieriaus, 75x51cm, „SpazioA“ galerijos Pistojoje nuosavybė