Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.
– Theodor W. Adorno
„Kraujas ir žemė“ (vok. Blut und Boden) buvo kertinis nacistinės ideologijos principas. Tačiau jis buvo ne tik apie kitų žmonių žemės ir maisto plėšimą; tai buvo mentalinis tamsaus optimizmo kristalas, sumaniai mobilizuojantis „rūsčiojo stiliaus“ kvietimas nekęsti Kito, ištirpdęs daugelio širdis XX amžiuje, ir ne tik Vokietijoje.
„Kraujas ir žemė“ vis dar tirpdo širdis tų, kurie bijo būti pažemintiems kitų, kuriems, savo ruožtu, patys jaučia atvirą panieką. Kur kas didesnę baimę šiandien kelia tai, kad žmonijos smurtas prieš gamtą sukels aršius konfliktus tarp žmonių. Užtenka vos mestelėti žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kad suprastume, jog tai nebėra tiesiog distopiniai apmąstymai.
Parodos pavadinimas atskleidžia šių trijų pavojingų žodžių (nes „ir“ niekada nebūna toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti) potencialą tapti mirtinais poetiniais ginklais, o ne tiesioginiais konceptualiais įrankiais. Beje, būtent taip veikė nacistinė ideologija. Tačiau „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ keičia šio neapykantos pilno šūkio paskirtį, kad jis tarnautų ne destrukcijai ir smurtui, o išsaugojimui ir plėtrai.
Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.
„Tamsūs menai“ paantraštėje turėtų būti suprantami kaip dialektiškai susiję su apšvietos tradicija (nauju kritiniu jos įvertinimu), o ne su visiška jos priešingybe (kartais ironiškai vadinamos „ap-tamsos“ teigimu). Tik pripažįstant už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypinčią tamsą, galime pradėti judėti šviesos link.
Kaip būdami vis dar privilegijuotais 2019 metų gyventojais mes galime išlikti lojalūs kultūrai, artikuliuojančiai tai, kas yra nepamainomai žmogiška, gyvendami pasaulyje, kuriam mes privalome padaryti viską, ką galime, kad išsaugotume tai, kas yra nepamainomai gamtiška? Kaip galime tapti tikrais Žemės gyventojais, įsižeminusiais (kas reiškia kur kas daugiau nei skraidyti rečiau, naudoti mažiau plastiko ar valgyti mažiau mėsos), neapleidžiant kultūrinių vertybių ir gebėjimų, tokių kaip raštingumas, ironiško žvilgsnio galia, mėgavimasis grynąja forma ne tuščio formalizmo vardan?
