Sapiegų rūmai Vilniaus Antakalnio priemiestyje buvo pastatyti 1689-1692 m. Šie rūmai ir parkas – vienintelis Lietuvos teritorijoje išlikęs baroko laikotarpio didikų užmiesčio rūmų ir parko ansamblis, iki mūsų dienų išsaugojęs daugelį svarbiausių elementų. Vis dėlto per 200 metų, kai Sapiegos pasitraukė iš Antakalnio, pasikeitė parko želdinių architektūra, nugriauti ūkinio kiemo statiniai, dalis parko ir kiemo sienų, tačiau daugiausia pokyčių patyrė ansamblio apylinkės. Šioje knygoje, apibendrinus ankstesnių publikacijų, rašytinių šaltinių ir natūros tyrimų duomenis, nagrinėjama ansamblio istorija, rūmų architektūros kaita ir perstatymai, aptariama jų tyrimo ir restauravimo projektų rengimo raida, pristatomos visuomenės pastangos apsaugoti ansamblį nuo privatizavimo. Daugiausia dėmesio skiriama rūmų architektūros bei įrangos aptarimui. Taip pat siekiama išsiaiškinti visuomeninę ir idėjinę šių rūmų reikšmę (ją iš dalies atskleisti padeda išlikę arba šaltiniuose minimi viso ansamblio pastatų puošybos elementai); platesnį kultūrinį epochos kontekstą; numanomas rūmų statytojo Kazimiero Jono Sapiegos intencijas. Rūmų architektūros ir interjero meninė bei idėjinė visuma gvildenama bendrame epochos kultūrinio gyvenimo ir Sapiegų veiklos kontekste, siekiant išryškinti istorinę bei meninę nagrinėjamo paminklo vertę. Knygoje publikuojami 1718, 1795, 1808 ir 1829 m. rūmų inventoriai bei jų vertimai į lietuvių kalbą. Ansamblio statinių aprašymai inventoriuose ir 1795 m. sudarytame išlaidų, reikalingų pastatų remontui, apraše rodo išlikusių statinių architektūros ir puošybos pokyčius.