Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) 2025 metų vasaros parodų sezone – trys naujos parodos. Viena jų – Gerdos Paliušytės personalinė paroda „Lūkesčiai“, kuri duris atvers birželio 12 d., ketvirtadienį, 18 val.
Tai ne pirmas menininkės projektas, kuriamas kartu su ŠMC. 2024 metais, Lietuvos sezono Prancūzijoje metu, Tūro pilyje buvo pristatyta Paliušytės personalinė paroda „Tu žiūri į mane“. Joje eksponuotos dvi fotografijų serijos – „Vaikinai“ (pradėta 2021 m.) ir „Mėlynos gėlės“ (pradėta 2022 m.), kuriamos ir visada eksponuojamos kaip vientisas darbas. Paroda „Lūkesčiai“, atsidarysianti ŠMC birželio 12 d., yra šio fotografinio projekto tęsinys. Joje bus rodomos naujos Paliušytės fotografijos bei menininko Gedimino G. Akstino kūriniai.
Artėjant parodai pasikalbėjome su menininke apie jos kūrybą ir būsimą parodos pristatymą ŠMC.
Kaip prasidėjo jūsų, kaip menininkės, kelias?
Mano meninė veikla prasidėjo dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, kartu su menininkais Gediminu G. Akstinu ir Jurgiu Paškevičiumi. Vienu studijų etapu kartu su jais kūrėme įvykius, surežisuotas situacijas, interpretuodami pasirinktą vietą (pavyzdžiui, „Parodos uždarymas“, Paupio g. 26, Vilnius, 2011 m.; „Scenarijus baseinui“, Lazdynų baseinas Vilniuje, 2012 m.). Dirbdavome kartu su kitais kūrėjais (-omis) ar mums tiesiog įdomiais žmonėmis – renginių metu susipindavo tekstai, objektai ir performansai. Mus įkvėpė tuometinė menininkų Philippe Parreno ir Pierre Huyghe kūryba, kurioje daug dėmesio skiriama erdvei, žiūrovo sąveikai su kūriniu, kolektyvinei patirčiai. Taip pat Raimundo Malašausko kuratorinė veikla, kuri neretai meistriškai peržengia įprastą parodos formatą. Tai buvo trumpas, bet intensyvus ir gražus etapas. Po kelerių metų ŠMC kvietimu sukūriau savo pirmą dokumentinį filmą apie amerikiečių hiphopo grupės „Onyx“ apsilankymą Vilniuje. Filmas buvo pristatytas XII Baltijos trienalėje ir iki šiol išlieka svarbus atskaitos taškas mano meninėje veikloje, kurioje naudoju įvairias dokumentines praktikas.
Artėjančioje parodoje „Lūkesčiai“ tęsiate kūrinių serijas „Vaikinai“ ir „Mėlynos gėlės“, pristatytas 2024 m. parodoje „Tu žiūri į mane“ Tūro pilyje (Château de Tours) Prancūzijoje. Parodos kuratorės Astos Vaičiulytės tekste rašoma, jog „kūrinyje mezgasi tylus dialogas tarp fragmentiškų nuogų vyrų kūnų, nuotraukose beveik susiliejančių su aplinka, ir gėlių, dėl stipresnio estetinio efekto nudažytų mėlynai, makrovaizdų“. Kas paskatino tyrinėti ryšį tarp vyrų kūnų ir gėlių?
Šis kūrinys atsirado mąstant apie fotografijos istoriją ir jai būdingus siužetus. Iš pradžių buvo įdomu į gėlių ir apnuoginto kūno vaizdavimą pažvelgti kaip į žanrus, giliai įsišaknijusius fotografijos istorijoje, anksčiau tradiciškai sietus su moterų menininkių kūryba arba moterų aktais. Vystantis šiam projektui galvojau, kaip kito fotografijos kanonas, artumo ir lytiškumo suvokimas, santykis su teatrališkumu ir režisūra. Fotografuodama sąmoningai tolau nuo siužeto, fokusuodamasi į formas, medžiagiškumą, tekstūras, šviesą. Mėlynai dažytas gėles (rožes, orchidėjas) fiksavau visų pirma kaip pramonės reiškinį – man buvo svarbu, kad dažytos gėlės ilgainiui išstumia dažą, o jų žiedai pradeda blykšti. Tam tikra prasme mėlynai dažytos gėlės yra nuviliantis ekonominis objektas. O „Vaikinų“ serijoje aplinkos ir interjerų detalės pratęsia fotografuojamus kūnus ir suteikia laikmečio žymę.
Projektas „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ jau buvo pristatytas tiek tarptautiniame, tiek vietiniame šiuolaikinio meno kontekste. Kaip skirtingos auditorijos priima jūsų kūrybą? Kaip jūsų pačios pasirengimą parodai veikia žinojimas, kur vyks kūrybos pristatymas? Ar susidūrėte su skirtingais interpretacijos būdais ar lūkesčiais?
Kadangi iki šiol projektas visada buvo eksponuojamas šiuolaikinio meno kontekstuose, negaliu sakyti, kad jį būtų mačiusios itin skirtingos auditorijos. Galbūt žiūrovai (-ės) kiek skiriasi savo amžiumi, socialiniu statusu ar patirtimis, bet ne lūkesčiais ir atvirumu skirtingoms šiuolaikinio meno formoms. Ruošdamasi parodai dažniausiai atsižvelgiu ir į parodinę erdvę – tiek idėjiškai, tiek architektūriškai, todėl vieta, kurioje vyks paroda, neretai iš esmės lemia pasiruošimo procesą. Pavyzdžiui, parodą Tūre instaliavome XI a. pilyje, ir tai padiktavo tam tikrus ekspozicinius sprendimus. Permatomomis pertvaromis uždarius vieną iš pereinamų ekspozicinių erdvių ir apribojus galimybę tiesiogiai apžiūrėti joje eksponuojamą kūrinį, buvo pakeista žiūrovams įprasta judėjimo trajektorija per pilies kambarius. Rodyti kūrybą Lietuvoje reiškia būti pokalbyje su kultūros bendruomene, kurios dalimi esu.
Projektą „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ vystote jau kelerius metus. Kaip jis pasikeitė? Ar atsirado naujų teminių krypčių, asmeninių atradimų? Kokia linkme planuojate kreipti naują parodą „Lūkesčiai“?
Nors temos liko tos pačios, santykis su jomis bėgant laikui neišvengiamai kinta. Kūrybiniame procese ir matydama rezultatą ilgainiui imu aiškiau suvokti, kuri pirminio sumanymo dalis galiausiai iš tiesų veikia, ko ieškau. Viena vertus, man svarbu suprasti, koks mano kūrybinio proceso tikslas, kokią kryptį esu pasirinkusi, kita vertus, ne mažiau svarbu išlaikyti proceso atvirumą: leisti sau nutolti nuo pasirinktų siužetų, kad galėčiau prie jų grįžti kitu kampu. Vienas reikšmingesnių atradimų – tai, kaip šį projektą veikia laikas ir kaip jis gali kisti priklausomai nuo situacijos ar erdvės, kurioje yra rodomas. „Lūkesčiuose“ tai yra kelios iš pristatomų krypčių.
Kodėl parodai pasirinkote pavadinimą „Lūkesčiai“? Ar šis žodis labiau susijęs su parodos lankytojų patirtimi, ar jų santykiu su pačia paroda? Ar yra kažkas konkretaus, ką norėtumėte, kad jie patirtų ir prisimintų po apsilankymo?
Gyvename pasaulyje, kuriame veikia lūkesčiais paremta ekonomika, ir kartu daugelis esame nusivylę dabartine situacija, kai būtent ekonominiai principai tapo sisteminio pasaulio naikinimo priežastimi. Šis nusivylimas man buvo svarbus rengiant parodą. Jos pavadinimas taip pat nurodo į institucijų ar žiūrovų keliamus lūkesčius kūriniams ar parodoms, kai į kūrybą žiūrima kaip į tam tikrą investiciją, turinčią teikti fiksuotą grąžą. Paroda apims skirtingus aplinkos (taip pat ir kūrinių) bei laiko patyrimo būdus, siūlys atkreipti dėmesį į atidumo ir laisvų pasirinkimų svarbą šiandien.
Erdvės, kuriose eksponuojami jūsų kūriniai, dažnai tampa kūrinių ar parodų pratęsimu. Kuo jums ypatinga ŠMC erdvė?
ŠMC man yra institucija, su kuria užaugau ir kurioje formavausi kaip kūrėja, joje buvo pristatyti man labai svarbūs menininkai ir menininkės, todėl vertinu tai, kad ši paroda taps ŠMC parodų istorijos dalimi. Be to, kaip ir kiekvieną instituciją, ŠMC kuria jame dirbantys žmonės, todėl džiaugiuosi, kad po parodos Prancūzijoje turėjau galimybę toliau bendradarbiauti su kuratore Asta Vaičiulyte. Darbas su Asta man yra įkvepiantis ir sklandus procesas, praturtinantis mano praktiką.
Parodoje „Lūkesčiai“ planuojama eksponuoti ir Gedimino G. Akstino kūrinius. Kaip vyksta jūsų bendradarbiavimas? Kaip Gedimino kūryba papildo jūsų fotografijas?
Gedimino kuriami objektai, skulptūros buvo tai, ko reikėjo parodos dramaturgijai ir santykiui su ekspozicine erdve. Man imponuoja Gedimino meninės praktikos ryšys su šiuolaikybe – kaip per architektūros ar pramonės elementus jo kūryboje atsiskleidžia dabartinė ekonominė situacija. Taip pat svarbu, kokį vaidmenį Gedimino kūryboje užima meistrystė, vaizduotė ir autorinis braižas. Nors parodos atspirties taškas yra „Vaikinų ir mėlynų gėlių“ projektas, parodos visuma – scenarijus, architektūra – rasis per fotografijų ir Gedimino skulptūrinių objektų santykį.
Gerdos Paliušytės paroda „Lūkesčiai“ Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki rugsėjo 14 d. Parodos kuratorė – Asta Vaičiulytė.