Prieš dešimt metų litą pakeitė euras, tačiau buvusi šalies valiuta iki šiol kelia nostalgiją. Netrukus litas vėl sugrįš į akiratį – jaunosios kartos menininko Mykolo Valantino personalinėje parodoje „Tėvas“, kurios atidarymas vyks lapkričio 7 d., penktadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Artėjant atidarymui pasikalbėjome su Mykolu apie pirmąją jo solo parodą ir kelią iki šio etapo.
Prieš porą metų dalyvavai pradedančiųjų menininkų konkursinėje parodoje „JCDecaux premija“ – tai buvo pirmas ryškesnis tavo kūrybos pristatymas. Kūrinys „Mouth to Mouth“ tąkart tau pelnė Publikos simpatijų prizą. Papasakok, kaip pasirinkai save realizuoti meno srityje ir kaip tavo gyvenimas pasikeitė po konkurso bei pelnyto įvertinimo.
Mykolas Valantinas: Studijavau filosofiją Vilniaus universitete. Antrame kurse supratau, jog iš manęs išeitų ne koks filosofas – rašytas žodis man netinka, reikia ieškoti kitų išraiškos formų, nes kitaip gali baigtis liūdnokai. Tada atradau fotografiją ir iki šiol dirbu šioje srityje. Kalbant apie konkursą – įvertinimas visada malonus, tik nepasakyčiau, kiek pakito tas gyvenimas. Ar rengčiau dabartinę parodą, jei nebūtų buvę „JCDecaux“? Gal. Turbūt. Žinau tik tiek, kad tai buvo pirma patirtis su didesne menine institucija: darbas su biudžetu, technikais, susipažinimas su profesionalia menininko praktika. Ši patirtis man patiko – priėmiau tai kaip ženklą, kad noriu eiti toliau.
Netrukus ŠMC bus atidaryta tavo personalinė paroda „Tėvas“, kurią kuruoja Povilas Gumbis. Jei teisingai suprantu, parodos pavadinime įrašyta viena pagrindinių jos figūrų – tėvas. Apie ką ši paroda? Ko joje laukti žiūrovams?
M. V.: Šioje parodoje pristatau paskutinių dvejų metų rezultatą, kelias naujas 2025 m. sukurtas serijas kartu su tėčio Ryčio Valantino archyvu. Visada žavėjausi jo kūryba ir norėjau rasti ryšį su ja. Po „JCDecaux“ konkurso jaučiausi pavargęs nuo meno, norėjosi pabūti „tiesiog biču“, tad kurį laiką dirbau rūbinėje viename Berlyno klube. Ten turėjau erdvės pagalvoti – supratau, kad nuolatinis dalyvavimas grupinėse parodose, maži vienetiniai darbeliai niekur neveda. Norėjau padaryti kažką, kas man pačiam būtų iš tikrųjų, o ne tik teoriškai svarbu. Norėjau rasti temą, kuriai galėčiau skirti daugiau laiko – įsigilinti iki pamatų. Galiausiai supratau, kad viskam reikia pinigų, tad išmokau spausdinti banknotus.
Pastebėjau, kad ir artėjančioje parodoje, ir „JCDecaux premijos“ projekte greta savo kūrybos pasitelki kitų autorių darbus. 2023 m. Nacionalinėje dailės galerijoje į dienos šviesą iškėlei Mečislovo Ežerskio drožtas lazdas. Dabar rodysi tėvo kūrybinį archyvą bei DI kurtus darbus. Ką tau reiškia bendradarbiavimas su kitais kūrėjais?
M. V.: Po bendro darbo su Mečislovu Ežerskiu buvau sau pasakęs, kad daugiau tokių projektų nedarysiu – žymiai mažiau streso, kai dirbi vienas: jei susimausi, nukentėsi tik pats. Kai dirbi su kitu žmogumi ir jo archyvu, kovoji už abu, neši žmogaus pasitikėjimą – nenori jo nuvilti, nori, kad jis būtų patenkintas rezultatu. Vienam viskas paprasčiau. Apskritai kitų menininkų kūrinių naudojimas kartu su savaisiais – keblus ir problemiškas, bet paprasčiau, kai sieja ta pati pavardė. Šiuo atveju žmogus, kurio kūrinius inkorporuoju į parodą, yra mano tėvas. Giliai žinau, kad jis didžiuosis, jaučiu pasitikėjimą, tad per daug nesisieloju. Be to, nauda abipusė. Esu paveldėtojas, tad visada protinga kelti kraičio ekonominę vertę.
Tavo kūryba itin įvairi – tai bus matyti ir parodoje „Tėvas“. Fotografijos, archyvas, instaliacijos, filmas. Kaip renkiesi raiškos priemones?
M. V.: Smagu išmokti kažką naujo. Stengiuosi neužsilikti prie to, ką jau išmanau. Ši paroda – tikras techninis iššūkis. Priemones diktavo aiški tematika – mano tėvo grafikos archyvas ir jo kurtas kelių serijų litų dizainas (100, 200, 1000 nominalų ir poros „vagnorkių“). Reikėjo gilintis į banknotų apsaugos technologijas bei programas, įvairias spaudos technikas – ofortą, šilkografiją, ofsetą. Kūrėme monetą ir ilgai tobulinome DI apmokymo modelius. Norint pagaminti gerą falsifikatą – viskas slypi detalėse, tad reikėjo išmokti kruopštumo, o tai man iki šiol buvo gana svetima. Vienas per palyginti trumpą laiką tiek technikų nebūčiau įvaldęs be kitų žmonių išmonės ir pagalbos – esu jiems labai dėkingas. Bet padėkas gal pasilikime vėlesniam laikui.
Paroda „Tėvas“ – ne vienintelis tavo bendradarbiavimas su ŠMC šiais metais. Lapkričio pabaigoje ŠMC padalinyje Sapiegų rūmuose įvyks tavo filmo „Kalta lopšinė“ („Lullaby’s Fault“, 2025) premjera Lietuvoje. Kaip trumpai jį pristatytum?
M. V.: Tai mano fotografijos magistro studijų ÉCAL baigiamasis darbas. Keletą kartų teko atsisakyti jį rodyti, tad tik dabar „Artists Film’s International“ kontekste jis rodomas pirmą kartą po studijų. Filmas egzistuoja keistoje terpėje tarp labiau tradiciško naratyvinio kino ir tik parodų kontekste veikiančio videomeno. Kurdamas stengiausi nesivaržyti, pasitikėjau vizualumu, tad manau, kad pats filmas kalba apie vaizdo poetiškumo triumfą prieš loginį mąstymą. Filmą jungia praeityje veikėjų patirtos traumos motyvas: vaikai žaidžia ir žaisdami kuria žaidimo taisykles. Išankstinių ribų nebuvimas juos nuveda už nekaltumo linijos. Sapniškumą primenanti filmo struktūra seka brolių dvynių vaikystės peripetijas su Jono Biliūno „Kliudžiau“ ir transformacinių liaudies pasakų elementais. Jauki nejauka.
Tavo filmuose pagrindiniais veikėjais tampa maži berniukai, naudoji jiems atpažįstamą ir kitoms amžiaus grupėms nesvetimą vaizdinę kalbą. Parodoje „Tėvas“ daug dėmesio skiri pinigų temai ir, regis, kalbėsi apie ją tiek žaidybiškai, tiek filosofiškai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tavo kūriniai gali patraukti labai skirtingų auditorijų dėmesį. Kas tavo žiūrovas?
M. V.: Dažniausiai taip išeina, kad kūryba pritraukia į tave panašius žmones – ar tai būtų socioekonominis, ar koks subkultūrinis sluoksnis. Tačiau visada įdomiau, kai kūryba patenka į skirtingus visuomenės sluoksnius – labai įdomu išgirsti skirtingas įžvalgas, jos praturtina ir mano paties supratimą, ką darau ir kas man rūpi. Apskritai rengiant parodas, tuo labiau, kai nesi atstovaujamas galerijos, gražu tai, kad turi laisvę ir privilegiją neanalizuoti savo rinkos – žinoti savo žiūrovą. Gali kurti ir žiūrėti, kur nukris. Nekantrauju pamatyti, kokį žmonių sambūrį pritrauks artėjanti paroda.
Mykolo Valantino paroda „Tėvas“ Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks 2025 m. lapkričio 7 d. – 2026 m. kovo 1 d.; kuratorius – Povilas Gumbis. Lapkričio 13 d., ketvirtadienį, 18 val. vyks ekskursija po parodą su kuratoriumi. Valantino videokūrinys „Kalta lopšinė“ („Lullaby’s Fault“) taip pat atidarys to paties kuratoriaus rengiamą „Artists’ Film International 2025“ (AFI’25) programą, kuri vyks lapkričio 27–30 d. Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius). Daugiau informacijos apie lydinčius renginius ieškokite organizatorių interneto svetainėse cac.lt ir sapiegurumai.lt.