Menininkai: Arturas Bumšteinas, Antanas Dombrovskis, Laura Garbštienė, Juozas Laivys, Titas Silovas, Rokas Tarabilda, Stasys Bonifacius Ieva, Kęstutis Šapoka, PB8, Donatas Jankauskas, Saulius Leonavičius, Jurga Juodytė, Robertas Narkus, Milda Zabarauskaitė, Grupė Prostitutė (Marius Listopadskis ir Marulis)
Ekspozicijos architektė: Viktorija Makauskaitė
Dizaineriai: Jurgis Griškevičius, Lina Ozerkina
Nuo gegužės 25 d. ŠMC tapo kanalu, maršrutizatoriumi, agentūra, greitintuvu, kuris užmezgė tiesioginį ryšį su ant asteroido „2420 Čiurlionis“ vykstančia paroda. Naudodami įvairius konceptualius, pseudodokumentinius ar atvirai fiktyvius sprendimus jaunieji Lietuvos menininkai nagrinėjo Čiurlionio fenomeno mitologiją, re/transliavo bei užmezgė įvairius kontaktus su asteroidu ir paroda ant jo.
Tačiau grįžkime į pradžią.
1913 m. dailininkas N. Pineginas surengtoje ekspedicijoje po Arkties vandenyną vieną iš Prano Juozapo Žemėje esančių plynaukščių pavadino M. K. Čiurlionio kalnais, nes jos vaizdas jam priminė M. K. Čiurlionio tapytą paveikslą „Ramybė“.
1975 m. Nikolajaus Černycho per teleskopą pamatytas/atrastas asteroidas tikriausiai irgi kažką priminė, nes jis šį naują asteroidą taip pat pavadino Čiurlionio vardu – „2420 Čiurlionis“.
2007 metais organizuojant parodą ant asteroido „2420 Čiurlionis“ buvo surengta spaudos konferencija, kurioje buvo užduoti šie klausimai:
Kodėl paroda vadinasi asteroido vardu? Ką reiškia atrasti ir suteikti pavadinimą? Ar tai tapatu kontekstų ir mitų remiksavimui?
Ar tikrai šiuolaikinis menas visada užima ateivio (NSO/UFO) pozicijas vietinio meno ir konteksto atžvilgiu (kaip kad teigia Raimundas Malašauskas)?
Atsižvelgiant į šį faktą ir į tai, kad ši paroda yra organizuojama remiantis tautiniais kriterijais (jaunųjų lietuvių menininkų paroda), kyla klausimas, ar šis asteroidas taps ta naująja kolonijine Lietuva, kurią tarpukariu Kazys Pakštas svajojo perkelti iš Lietuvos į Madagaskarą? Ar asteroidas „2420 Čiurlionis“ galėtų būti utopiniu lietuvių Madagaskaru naujoje žvaigždžių karų ir ekologinių katastrofų epochoje?
Anksčiau Š. Marčiulionio driblingo technika remiksavęs Čiurlionio albumus kaip iš akies trauktas Čiurlionis – Donatas Jankauskas sukūrė marškinėlius su distopinio filmo „Beždžionių planeta“ simbolika. Kaip žinia, šiame filme žmonijos istorija pasisuka regresyvia kryptimi, o beždžionės progresuoja. Taigi, ar tikrai ateitis yra gyvūnijos pusėje, ar tikrai ateitis priklauso technoanimalizmui?
Kęstutis Šapoka sukeičia kultūrinius ir laiko kontekstus išeksponuodamas 1989 m. „Kultūros barų“ publikaciją, kurioje publikuotas LTSR Tarybinių Dailininkų Sąjungos M. K. Čiurlionio kūrybos aptarimų scenogramos juodraštis. Jame svarstomas M. K. Č. kūrybos ir tarybinės visuomenės tikslų suderinamumas. Taigi, ar rekontekstualizavimas nėra viena iš laiko mašinos funkcijų?
Ar Juozo Laivio išleisto oro gestas (kurį jis sulaikė tuo metu, kai perskaitė tekstą apie pirmą lietuvių parodą) parodoje turėtų tas pačias prasmes ir beorėje erdvėje ant asteroido?
Dėl parodos ant asteroido smarkiai pakilusios nekilnojamo turto kainos privertė čia gyvenančius menininkus ieškotis naujų vietų. Kur dabar persikels menininkai?
Jei M. K. Čiurlionis kurdavo savo paveikslų siužetus ir personažus iš debesų ir kitų efemeriškų, nematerialų ir simboliškų medžiagų, tai Saulius Leonavičius ir Jurga Juodytė stengiasi perkelti efemeriškas medžiagas (tokias kaip dūmus) į miesto bei parodos peizažą. Ar rūkas ir debesys gali būti ne tik urbanistinio peizažo dalis, bet ir kūrybinė medžiaga? Ar rūkas pavirs informaciniais sąvokų debesimis?
Vokiečių kompozitorius sinestetas (žmogus, kuris spalvotai mato muziką, kaip ir M. K. Čiurlionis) Karlheinzas Stockhausenas teigia, kad yra atvykęs iš per aštuonis šviesmečius nuo mūsų nutolusios planetos, kuri skrieja aplink Sirijų, todėl jo kūrinys „Sirius“ yra sukurtas pasitikti ateiviams iš kitų civilizacijų. Įdomu, ar tokią pat funkciją atlieka ir pagal Stockhauseno „Studie II“ partitūrą Arturo Bumšteino sukurti kokteilių receptai?
Kodėl pagal netikėtai atrastus M. K. Čiurlionio brėžinius sukurtas daugiafunkcinis objektas (siųstuvas – šviesos terapijos mechanizmas – sinestezijos (neurologinė būsena, kurios metu susijungia du ar daugiau jutimai, pavyzdžiui, klausa ir rega) aparatas) buvo patalpintas rūsyje, o ne ant stogo, kaip paprastai? Kur ir ką transliuoja šis aparatas?
Kuo Čiurlionis skiriasi nuo M. K. Čiurlionio?
Ar elipse judantis mikrofonas yra garso šaltinis ar savo paties skleidžiamo garso priėmėjas?
Ar egzistuoja galimybė, kad asteroidas „2420 Čiurlionis“ kada nors rėšis į Žemę? Ar mus nuo asteroido dar kartą išgelbės Bruce Willis? Gal Lauros Garbštienės užkluptas stirną glostantis Arnoldas Schwarzeneggeris? Juk jis moka naudotis laiko mašina (užtenka prisiminti bent vieną iš „Terminatoriaus“ serijų).
Kokį Čiurlionio paveikslą tada primins Žemės paviršius?
Kokia galimybė, kad po to į Žemę teleskopu pirmą kartą pažvelgs kitos civilizacijos atstovai ir mūsų planetą pavadins Čiurlionio vardu?
Jei paroda ŠMC bus parodos kanalas / greitintuvas / pultas / informacijos centras / pranešimų stotis / dispečerinė / nuorodų lenta / jungtis / stotis / maršrutizatorius / garsiakalbis / stiprintuvas / agentūra / etc., tada kokią poziciją turės užimti menininkai?
Vis dar tęsiasi 2007-ieji. Asteroidas „2420 Čiurlionis“ skrieja toliau. Akivaizdu, kad jis į žemę nesirėš, katastrofa neįvyks (jos niekas ir nežadėjo), bet tikriausiai išliks katastrofos nuojauta, kuri yra būtina optimistiniam vartotojiškumui atsverti (vartojimas visada susijęs su optimizmu). Niekur nesimato Schwarzeneggerio. Bent jau plika akimi. Planetos gelbėti irgi nereikia.
Laiko ir kontekstų mašina aktyvavosi. Asteroidas skrieja toliau.
Valentinas Klimašauskas
——————————————————————————–
[1] Plika akimi nematomo asteroido, kurį 1975 m. spalio 3 d. Krymo observatorijoje atrado Nikolajus Černychas, pavadinimas.