Arthuras Jafa gimė 1960 m. JAV Misisipės valstijoje ir, ilgą laiką gyvenęs Niujorke, prieš kelerius metus persikėlė į Los Andželą. Savo kūryboje Jafa tyrinėja skaudžius rasės politikos ir tapatybės klausimus. Jo dėmesio centre – įvairūs rasiniu pagrindu viešojoje erdvėje ir popkultūroje susiformavę kultūriniai reiškiniai, įsitikinimai ir galios dinamika.
Architektūrą studijavęs ir ilgai kino industrijoje dirbęs menininkas pasauliniu mastu išgarsėjo gana staiga, pasirodžius jo filmui „Love Is the Message, the Message Is Death“ (2016 m.). Šio filmo garso takelyje dominuoja gospelo tradicijos įkvėpta JAV popkultūros ikonos Kanye Westo hiphopo daina „Ultralight Beam“. Vos kelių minučių trukmės filmas panardina žiūrovą į įspūdingą archyvinių (televizijos ir kino, policijos kamerų, menininko asmeninių įrašų ir t. t.) vaizdų ir garsų įrašų koliažą, sukurtą, pasak menininko, semiantis „jėgos, grožio ir atšiaurumo“ iš juodosios – afroamerikiečių – muzikos. 2019 m. Venecijos bienalėje menininkas pelnė „Auksinį liūtą“ už pagrindinėje bienalės parodoje pristatytą videofilmą „The White Album“ (2018 m.). 2020 m. liepą menininkas sukūrė muzikos vaizdo klipą Kanye Westo dainai „Wash Us in the Blood“, kurį, kaip ir daugybę interviu ir pokalbių su menininku bei kitų jo kurtų muzikos vaizdo klipų, galima pamatyti internete.
Arthuras Jafa kuria veikiamas ir supamas afektų prisodrintos popkultūros; jo kūriniai pasižymi būtent jai būdinga įtaiga. Siekdamas kuo labiau atskleisti kūrinių potencialą, menininkas niekada nerodo savo filmų kino seansuose – parodose jie pristatomi kaip videoinstaliacijos, kuriose žiūrovas gali būti tiek laiko, kiek pats nusprendžia. Šie filmai sukurti ir rodomi taip, kad nuolat kartotųsi, atliepdami popkultūros geismo ekonomiką ir JAV rašytojo, afroamerikiečių kultūros kronikininko Jameso Baldwino žodžius, kad „mūsų [afroamerikiečių] istoriją būtina pasakoti vėl ir vėl, nepaliaujamai“. Filmų kartojimas parodoje diena iš dienos leidžia žiūrovui panirti į stiprių įspūdžių srautą ir vėliau vėl į jį sugrįžti.
„This shit is really really deep“, Arthuro Jafos filme „Už mirtį šaltesnės svajonės“ („Dreams Are Colder Than Death“, 2013 m.) sako menininkė Wangechi Mutu, viena jo kalbintų pašnekovių. „Amerika neatrodo tokia jau gąsdinanti. Ji baisi, bet tokia neatrodo. Ir, manau, kad tai yra problema. Čia daugybė išties gąsdinančių dalykų, bet viskas sutvarkyta taip, kad to nesijaustų. Todėl žmonės delsia veikti. Visa tai trukdo suprasti, kaip giliai įsišaknijęs šis mėšlas“.
Filmas lėtai ir kantriai bando atsakyti į klausimą, ką reiškia būti juodaodžiu XXI amžiuje. Kartas nuo karto ekrane sustingsta hiperrealistiški saulės ar kitų dangaus kūnų vaizdai – dažnas, tačiau visada netikėtas motyvas Arthuro Jafos kūryboje. „Dangaus kūnai išreiškia mastelį, kuriame reikėtų galvoti apie afroamerikiečių gyvenimus, – pokalbyje su Gregu Tate’u yra sakęs menininkas. – Mūsų patirtis yra epinė. Ji tame lygmenyje. Būtent tokį jos mastą reikia pripažinti, bandyti aprėpti ir suprasti“.
Menininkas savo interviu dažnai kalba apie tai, kad prievarta, kurios liudijimų, užuominų ir dokumentacijos kupini jo filmai, jam yra ne tiek kūrybos strategija, kiek duotybė, neišvengiama kalbant apie afroamerikiečių kultūrą. „Visa, kas daroma su juodaodžiais, ir kuo mes tai paverčiame“ – taip galima apibūdinti pagrindinę jo kūrybos temą. „Jie mus muša – mes tai paverčiame menu“. Viename jo filmų, vos kelių akimirkų trukmės kadre, juodaodis vaikinas šokių aikštelėje atlieka tarsi nekontroliuojamą judesį, labai panašų į tą, kokius matome nufilmuotuose žiauraus policijos elgesio liudijimuose. „Atrodo, kad jis krenta. Ir jis iš tikrųjų krenta, bet tai ne tiek kritimas, kiek apie kritimą. Tai esė apie kritimą. Tai išsami disertacija apie kritimą,“ – komentuoja menininkas.
Filmą „akingdoncomethas“ taip pat galima vadinti disertacija apie iš prievartos, skausmo ir pasipriešinimo gimusias muzikos, religijos ir bendruomenės apeigas – ekstazišką gospelo kultūrą, neturinčią vieno autoriaus ar vieno adresato. Čia taip pat nuolat krintama ir kylama. „Kiekvienas džiazo solo yra emanacija, kilimas dangun, saulės blyksnis, išsiskiriantis, bet niekada neatskirtas nuo pačios saulės“. Džiazas, gospelai, twerking, intymios šeimos akimirkos – viskas lygiai taip pat svarbu, niekas nėra žema, viskas yra Saulė.
Jafos filmai turi labai aiškų ir paveikų politinį užtaisą, bet jis nevadina savęs aktyvistu, greičiau – alchemiku, kuriančiu skirtumus, kurių galbūt dar nėra. Jie įkūnija afroamerikiečių patirties ir kultūros kompleksiškumą, bet platesne prasme tai yra ir Vakarų civilizacijos, niokojančios ir skurdinančios planetą ir žmoniją, kritika. „Įtariu, kad Žemėje mes, žmonės, esame karantinuojami, kol kaip rūšis pakankamai užaugsime, kad įgytume kažkokį kolektyvinį gebėjimą priimti kitus (angl. „to process the other“). Iki tol būsime izoliuoti. Bet vėliau mums atsivers visos galaktikos.
Tekste panaudotos ištraukos iš Arthuro Jafos pokalbių su bell hooks, Carrie Scott ir Gregu Tate’u.
Parodos filmai: „akingdoncomethas“, 2018, 100’ ir „Už mirtį šaltesnės svajonės“ (Dreams Are Colder Than Death), 2013, 52’. Courtesy Gavin Brown Entreprise.
