Gruodžio 21 d., penktadienį 18 val. parodą atidarys prof. Ritos Šerpytytės paskaita „Nihilizmas ir tikrovės sugrįžimas“
Auditas yra profesionali turto vertinimo sistema, susiformavusi XVIII–XIX a. 1840 m. daugeliui Didžiosios Britanijos geležinkelių tiesimo kompanijų buvo keliami reikalavimai suvesti į darnią sistemą geležinkelių bėgių skaičius bei turėti saugią įplaukų surašymo sistemą, įgalinančią profesionalų auditą. Nuo XIX a. auditas suprantamas kaip racionali vertinimo sistema, nustatanti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, ko nėra arba ko trūksta. Šia prasme auditas veikia ne vien turto vertinimo sistemoje, bet ir įvairiuose kituose tikrovės įvardijimo, atpažinimo ir teisės į bet kokį egzistavimą nustatymo procesuose.
Parodoje dalyvauja:
Antanas Gerlikas, Liudvikas Buklys, Laura Kaminskaitė, Naglis Kristijonas Zakaras, Elena Narbutaitė, Rimgailė Dručiūnaitė, Vytenis Burokas, Monika Dirsytė, Darius Mikšys, Rita Šerpytytė, Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė, Federal #3, MoMA tūkstantmečio žurnalų kolekcija, naujai išleistas katalogas „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“ ir dovanojamos ŠMC knygos.
Parodos kuratorius:
Auridas Gajauskas
Prof. Ritos Šerpytytės paskaitos „Nihilizmas ir tikrovės sugrįžimas“ garso įrašas tinklapyje www.aplinkkeliai.lt
MoMA Millennium Magazines kolekcijos peržiūra tinklapyje www.moma.org
Lydraštis: Auditas
1789 m. kovo 1 dieną Olaudah Equiano, geriau žinomas kaip Gustavas Vaza Afrikietis, atvyko į Londono Raštininkų rūmus, kur užregistravo savo autobiografijos The Interesting Narrative of the Life of Olaudah Equiano išleidimą. Antrajame knygos viršelyje Vaza išvardijo dvylika oficialių prekiautojų, tačiau spaustuvininko, veikiausiai gana žinomo britų poeto Thomaso Wilkinso, nusprendė nenurodyti.
2005 m. Vincento Carrettos tyrinėti XVIII a. laivų kelionių įrašai rodo, kad Vazos autobiografijoje nurodyti gimimo faktai neatitinka tiesos. Carretos teigimu, Equiano gimė 1747 m. vienoje iš Pietų Karolinos plantacijų, tuo tarpu Vazos užrašyta istorija prasideda 1745 m. Igbo gentyje, pietvakarių Nigerijos teritorijoje. Nepriklausomai nuo to, ar Equiano gimė Afrikoje, ar Amerikoje, kai 1756 m. Barbadoso saloje jį už keturiasdešimt svarų sterlingų nusipirko britų karinio laivyno leitenantas Michaelas Henry Pascalis, vergų prekybos laive African Equiano niekas taip nevadino ir šaukė Jakobu arba Michaelu. 1756 m. rudenį Pascalio vadovaujamas prekybinis laivas Industrious Bee paliko Karibų jūrą ir išplaukė į Angliją. Be tabako, cinamono ir kitų prekių, laivas plukdė Equiano arba Michaelą, kuris buvo laikomas dovana Pascalio artimiesiems Londone ir kurį Pascalis netrukus pervadino XVI a. švedų karaliaus Gustavo Vazos vardu. Kelionės metu Vaza pradėjo mokytis skaityti. Imdamas pavyzdį iš Pascalio ir kitų baltaodžių, tarp kurių buvo paplitusi mada skaityti garsiai, Vaza mėgino su knygomis kalbėtis. Kažką pasakęs, pridėdavo ausį prie knygos ir klausydavo, ką balsas kitoje viršelio ar puslapio pusėje jam pasakys. 1759 m. vasarį Vazos globėja ponia Guerin, kurios namuose jis gyveno, kai nelydėjo teisėto šeimininko, sutiko jį pakrikštyti ir ta proga padovanojo jam Thomaso Wilsono knygą Essay Towards an Instruction for the Indians.
Anglikonų bažnyčios vyskupas Thomas Wilsonas, XVIII a. žinomas kaip Sodor and Man vyskupijos, išsibarsčiusios salose tarp Airijos ir Anglijos, administratorius, 1740 m. parašė veikalą, kartais vadinamą Guide to the Indians. Tam jį veikiausiai paskatino 1735 m. susitikimai su Šerokių genties atstovais, kuriuos į Londoną atvežė Džordžijos kolonijos įkūrėjas, generolas Jamesas Oglethorpe. Knygą sudaro penkiolika indėno ir misionieriaus pokalbių, vadinamų dialogais. Penktame ir kituose dialoguose aptinkame, kad indėnas kalba krikščionių teologo žodžiais, o jo nepasitikėjimas savimi kaip teisėtu, kitų krikščionių pripažintu dievo kūriniu, pavirsta nepasitikėjimu kitų krikščionių tikėjimo stiprumu ir dorybingumu. Knygą Wilsonas užbaigia pridėdamas gausybę meditacijų ir maldų, skirtų šeimoms ir privačiam maldingumui.
Apie 1763 m. veikiausiai už tą pačią sumą (keturiasdešimt svarų sterlingų) Vazą iš Pascalio nupirko turtingas kvakeris Robertas Kingas. Kingo rūpesčiu Vaza buvo mokomas prekių, kuriomis pakraunami laivai, vertinimo ir raštvedybos. Prekių vertinimas susidėjo ne tik iš kintančio jų masės, dydžio ir kiekio santykio su laivo gabenamąja galia, bet ir iš kintančių gamtos ir atitinkamai kintančių prekybos sąlygų santykio išmanymo. Savo autobiografijoje Vaza pasakoja, kaip kapitono lieptas, vietoje pageidautų jautukų jis nupirko kalakutų, kurie puikiai išgyveno audrą ir vėliau buvo pelningai parduoti. Tarnaudamas Kingo laivuose Karibų jūroje ir gaudamas daugiau maistpinigių už kitus vergus, Vaza už juos pinigus pirko vaisių, daržovių ir kitokių smulkių prekių, jas parduodavo ir taip prekiaudamas per tris metus sukaupė pakankamai kapitalo, kad galėtų paprašyti Kingo parduoti jam jo laisvę. 1766 m. už tokią pat sumą, už kokią jis buvo nupirktas, Vaza išpirko save iš vergystės, o po kelerių metų grįžo į Londoną, kur paprašė iš Pascalio sumos pinigų, už kurią šis jį pardavė.
1768 m. vasarį Londone Gustavas Vaza šventė savo naujojo darbdavio daktaro Čarlzo Irvingo eksperimentų, paverčiant jūros vandenį geriamu, sėkmę. Irvingą Vaza lydėjo dviejose kelionėse. 1773 m. vasarą jis dalyvavo Karališkojoje Arkties ekspedicijoje, kurios metu buvo mėginama rasti naują vandens kelią į Indiją. Kelionės metu Vaza pirmą kartą susidūrė su mirties grėsme, sukėlusia jam siaubą. 1775 m. vasarą vyko antroji ekspedicija, kurią organizavo pats Irvingas. Jo šeimininkas norėjo įkurti plantaciją Centrinėje Amerikoje, Moskito indėnų gyvenamoje teritorijoje, o Vaza į kelionę leidosi su misionieriaus motyvacija, planuodamas atversti Moskito indėnus į Kristaus Bažnyčios narius. Po įvykio Arkties ekspedicijoje Vazos religingumas darėsi vis akivaizdesnis. 1777 m. Vaza tris kartus mėgino palikti Moskito krantą ir Karibų jūrą, tačiau kiekvieną kartą įlipęs į laivą kaip keleivis, buvo verčiamas likti jame kaip vergas, jūreivis, arba būti nužudytas. Pirmas ir didžiausias sąmyšis kilo prekybininko Hugheso laive, kai Vaza, susidūręs su laisvės praradimo grėsme, iškoneveikė savininką ir jo komandą tokiais pat žodžiais, kokiais savo nepasitenkinimą krikščionimis išsakė Thomas Wilsonas jau pramokusio teologinės kalbos indėno balsu.
1786 m. botanikas Henry Smeathman, tuo metu mokslo pasaulyje žinomas dėl 1781 m. paskelbtos studijos apie karštosiose klimato zonose gyvenančių termitų savybes, Iždinei ir pagalbos juodiesiems vargšams komitetui pateikė laisvųjų vergų apgyvendinimo Siera Leonėje planą. Tų pačių metų spalį komitetas paskyrė Gustavą Vazą laivų, plaukiančių į Siera Leonę, turto sandėliavimo įgaliotiniu. Apie turto grobstymą ir rasistines veidmainystes, su kuriomis jis susidūrė rengdamas ataskaitas, Vaza rašė laiškuose, 1786 – 1787 m. skelbtuose Public Advertiser. 1786 m. pabaigoje Smeathman mirė, o 1787 m. kovą, likus kelioms savaitėms iki išvykimo, Vazos įgaliojimai buvo sustabdyti. Dėl kliūčių, kilusių ruošiant kelionei ir įsikūrimui reikalingas atsargas, laivai paliko Portsmuto uostą gerokai atsilikdami nuo plano. Balandžio 7 d. laivai, užpildyti laisvaisiais vergais ir daugybe baltaodžių prostitučių, išplaukė į Siera Leonę. Menkos maisto atsargos, prastova, ligos ir sunki kelionė lėmė, kad nemaža dalis kolonistų Afrikos nepasiekė, o atvykus į Siera Leonėje numatytą Laisvosios provincijos teritoriją, netrukus prasidėjo lietų sezonas. 1792 m. kraštą pasiekusi nauja vergų-kolonistų banga, iš pirmosios ekspedicijos rado likusius tik 64 atvykėlius, su kuriais kartu jie pastatė Laisvąjį miestą.
Tais pačiais metais pasirodė penktas Vazos autobiografijos leidimas, o Stokholmo Karališkuosiuose operos rūmuose buvo nužudytas Gustavas Vaza III, kurio mirtis įkvėpė Giussepę Verdį sukurti trijų veiksmų operą Un Ballo in Maschera.
Auridas Gajauskas
Iliustracija: fotografija iš Jono Žakaičio archyvo
