„Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“ – tai Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), „Kim?“ šiuolaikinio meno centro Rygoje ir Talino kunsthalės organizuojamas projektas, kuriuo siekiama apjungti bendruomenes ir suteikti alternatyvią platformą kūrėjų raiškai izoliacijos ir neužtikrintumo metu.
Visi projekto kūriniai keletu etapų bus pristatyti internetinėje projekto platformoje. Naujai sukurtus menininkų videofilmus šiame tinklapyje bus galima žiūrėti dar bent du metus. Viso projektą sudaro apie 20 kūrinių, tarp kurių – muzikiniais ir šokio video, šokio orakulas, pop-up radijo transliacijos, archeologijos eksperimentas, palangių skulptūros, nuotolinės kolektyvinio piešimo sesijos, internetiniai videožaidimai ir kt.
„Projekto sumanymas gimė dar prieš pandemiją: Kaspars Groševs pakvietė mudu su Siimu drauge su juo kuruoti projektą, reflektuojantį, kaip keitėsi menininkų ir viešumos santykis mūsų šalyse per paskutiniuosius kelis dešimtmečius. Pradedant neoficialiu meno gyvenimu „šiapus geležinės uždangos“ ir jau visai kitokia 90-ųjų energija, ir baigiant tuo, kaip viską keičia šiuolaikinės technologijos ir kitos pasaulio transformacijos. Planavome surengti didelį projektą Berlyne, pavadintą „History of Joy, Part 3“ – „Džiaugsmo istorija, trečioji dalis“. Pirmoji ir antroji dalys – tai istoriniai reiškiniai, kuriuose jau negalime dalyvauti tiesiogiai, bet daug ką galime patirti to meto tapybos, kino, video kūrinių, dokumentacijos ir liudijimų dėka. Prasidėjus pandemijai projektą nutarėme perkelti ne tik į 2021 m. bet ir į interneto erdvę, ir pavadinome jį ketvirtąją džiaugsmo istorijos dalimi. Idealiu atveju istorinius reiškinius sieksime reflektuoti specialiai šiam projektui užsakytuose esė ir pokalbiuose, nors galbūt jie liks reflektuoti tik projekto apžvalgose? O tuo tarpu naujoji – ketvirtoji – dalis skirta naujiems, dabar besimezgantiems reiškiniams. Nenorime teigti, kad visa meno istorija yra vien palaimingo siautulio istorija, bet esame tikri, kad būtent džiaugsmas dažnai paskatina žiūrovus, meną ir menininkus vėl ir vėl ieškoti vieniems kitų.“ – Virginija Januškevičiūtė
„Ką darome, kai negalime daryti parodų? Pastarieji pusantrų metų priminė, kaip stipriai menas priklauso nuo fizinių parodų. Pirmiausia dėl visai praktinių sumetimų – parodos yra darbo šaltinis daugybei meno lauko veikėjų. Antra, kad ir kaip akivaizdžiai beskambėtų, paroda meno pasaulyje tebėra pagrindinis vertės ir raiškos vienetas. Ką veiktų parodų erdvės be parodų? Prireikus iš naujo pergalvoti projektą, kuris pirmiausia turėjo įgyti fizinės parodos pavidalą, nusprendėme atsigręžti į pandemijos sąlygotas alternatyvias meno erdves, medijas ir raiškos būdus. Nors, tarkime, pašto menas, kūrinių rodymas vitrinose, languose ar internete nėra kažkas naujo, tokie formatai šiuo komplikuotu laiku suteikė galimybę menininkams nenustoti kurti. Ketvirtoji įsivaizduojama „Džiaugsmo istorijos“ dalis išryškina projektų, kuriuos menininkai metų bėgyje lėtai vystė savo namų ar studijų erdvėse, žaismingumą (kartais – ir juokingumą), rūpestingumą (o ir atsargumą) ir eksperimentiškumą.“ – Siim Preiman
„Pradinė idėja atidžiau patyrinėti tai, kaip kito menininkų ir viešumos santykis paskutiniuosius keletą dešimtmečių, tapo pretekstu kitoms viena kitą sekusioms idėjoms, o galiausiai – pasiūlymu atverti viešumai kitokias erdves nei vien tik tos, kurios yra už sienų, laiptinių ir durų,“ – sako kuratorius Kaspars Groševs. „Paskelbę atvirą kvietimą įvairių sričių kūrėjams pasidalinti savo kūriniais ir kūrybos gestais, atradome kaleidoskopiškai lyg sapne įvairuojančias minčių, raiškų ir suvokimų upes. „Džiaugsmo istorija, 4-oji dalis“ – tai virtuali scena, kurioje dalijamasi džiaugsmingais kūrybos aktais, varijuojančiais ir besimainančiais jų judėjimais, pėdsakais, povandeninėmis srovėmis ir šnabždesiais. Rezonuodamas su fragmentuota efemeriškų ir dažnai niekaip neužfiksuotų intymių džiaugsmą sau ir kitiems keliančių gestų istorija, šis projektas kviečia kūrėjus dalintis asmeniniais atradimais ir meniniais ieškojimais. Baltijos šalių menininkų konsteliacijos erdvės ir laiko paralelėmis, įžambinėmis ir ciklais peržengia ne vien geografinės teritorijos ribas – virtualias salas ir (meta)fizinius kambarius jungia išradingi, spindintys, smalsūs balsai, aidintis ir tirpstantys drauge išgyvenamose istorijose ir kažkame už jas didesnio – kūrybos džiaugsme“. – Kaspars Groševs
APIE KURATORIUS
Kaspars Groševs yra Rygoje gyvenantis menininkas ir kuratorius. 2014 m. jis dalyvavo įkuriant galeriją „427“, kuriai tebevadovauja iki šiol. Pastaraisiais metais vienokius ar kitokius kuratorinius gestus jis atliko „P/////AKT“ Amsterdame, „Salon de Normandy by The Community“ Paryžiuje, „Kim?“ šiuolaikinio meno centre Rygoje, Polansky galerijoje Brno ir kitur.
Virginija Januškevičiūtė dirba kuratore ir patarėja Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Tarp naujausiųjų ŠMC erdvėse jos kuruotų projektų – Brud (2019), Yugi Agematsu (2019) ir Arthur Jafa (2020) solo parodos bei grupinės parodos „Dalelių skilimas“ ir „Galva su daug minčių“ (2020). Pirmoji šių buvo kuruota su Ele Carpenter ir koncentravosi ties branduolinės kultūros estetika ir etika; antroji buvo sudaryta atviro kvietimo pagrindu ir kuruota drauge su visu tuometiniu ŠMC kuratorių kolektyvu. Be to, ji rašo, tiria, kalbina ir yra susijusi su keletu leidybos platformų, tarp kurių – ŠMC, „The Baltic Notebooks of Anthony Blunt“ (blunt.cc) ir Lietuvos kultūros institutas.
Siim Preiman yra Talino kunsthalės kuratorius, savo projektuose tiriantis, kaip menas gali priešintis globalioms jėgoms, meno etiką ir visuomenėje cirkuliuojančius mikronaratyvus. Tarp naujausiųjų jo kuruotų projektų – „galerii galerii pristato: glausta mobilaus meno platformų antologija“ Talino „Kovo 1-osios“ galerijoje (2021), Marijos Valdma „Atminties rūmai“ Talino miesto galerijoje (2021) ir Mihkelio Iluso ir Paulo Kuimeto „Istorija be galo“ Talino kunsthalėje (2020).
APIE ORGANIZATORIUS
„Kim?“ šiuolaikinio meno centras yra viena svarbiausių ir žinomiausių kultūros institucijų Latvijoje. Įkurtas 2009 m., šis centras jau yra surengęs daugiau nei 150 parodų, kuriose pristatyti tiek Latvijos, tiek kitų šalių menininkai. Be to, per šį laikotarpį centras daugiau nei 50 kartų pristatė parodas užsienyje, tame tarpe – 55-oje Venecijos bienalėje, bendradarbiaujant su ilgalaikiu partneriu – Niujorko meno erdve „Art in General“, ir 58-oje Venecijos bienalėje, bendradarbiaujant su Latvijos šiuolaikinio meno centru. Pastarąjį dešimtmetį „Kim?“ bendradarbiavo ir su kitomis institucijomis – Ricard’o fondu (Paryžius), „Rupert“ (Vilnius), Baryšnikovo meno centru (Niujorkas), Moderna muziejumi (Malmė), KW Šiuolaikinio meno institutu (Berlynas), Tarptautine studijų ir kuratorine programa (Niujorkas), „Garage” šiuolaikinio meno muziejumi (Maskva); ir dalyvavo organizuojant tokius renginius kaip Baltijos trienalė. „Kim?“ yra nepriklausoma, ne pelno siekianti organizacija.
Šiuolaikinio meno centras yra viena didžiausių šiuolaikinio meno erdvių Baltijos regione. ŠMC rengia įvairaus pobūdžio šiuolaikinio meno parodas ir renginius, tokiu būdu siekiant praturtinti kultūrinį miesto gyvenimą ir Lietuvos bei tarptautinį šiuolaikinio meno diskursą. ŠMC kasmet organizuoja tarp 10 ir 15 parodų, o taip pat – performanso, teorijos, literatūros, kino ir videomeno renginius bei leidybos projektus. Nemažai šios programos dalyvių – kūrėjai iš užsienio. Kas treti metai ŠMC organizuoja Baltijos trienalę – vieną ambicingiausių Baltijos regiono šiuolaikinio meno renginių, kuris kaskart atsispiria nuo tuo metu aktualių idėjų ir todėl nuolat keičia pavidalą. ŠMC bendradarbiauja su užsienio šalių bienalėmis ir meno erdvėmis pristatant Lietuvos menininkų kūrybą, ne kartą organizavo Lietuvos paviljoną Venecijos meno bienalėje.
Talino kunsthalės fondas – šiuolaikinio meno institucija, įkurta 1934 m. ir organizuojanti parodas trijose erdvėse, įsikūrusiose centrinėje Talino aikštėje – Talino kunsthalėje, Kunsthalės galerijoje ir Talino miesto galerijoje. Šiose erdvėse aptariamos aktualios meno ir visuomenės temos, organizuojama šiuolaikinėms auditorijoms patraukli programa, jos siekia sudaryti galimybes menininkams kurti ir pristatyti naujas parodas bei kūrinius. Ši organizacija yra platesnės tarptautinės meno scenos dalis ir siekia sudaryti sąlygas aktyviai idėjų apykaitai tarp Estijos ir užsienio meno scenų bei auditorijų. Kunsthalė taip pat organizuoja parodas užsienyje. Sudarant programą prioritetai teikiami šiuolaikiškumui, tarptautiškumui, kuravimo kokybei ir skirtingų kartų įtraukimui.