Mus supančios aplinkos garsai kartais atrodo pernelyg savaime suprantami, kad būtų suvokiami kaip galimybė atrasti. Juos esame įpratę girdėti kaip foną, nepastebimai lydintį mūsų kasdienybę, kaip neįsisąmoninamus orientyrus, pagal kuriuos suvokiame savo aplinką. Tad prieš keletą dešimtmečių kompozitoriaus Johno Cage’o pasiūlytas būdas klausytis jų sąmoningai – panašiai, kaip klausomės muzikos – ar Maxo Neuhauso rengti „garsų pasivaikščiojimai” (angl. – sound walks) miestų gatvėmis, įkvėpė ištisą įvairovę meno praktikų, skirtų įsiklausymui ir dėmesingumui garsams. Toks dėmesingumas būdingas ne vien meno sferai priklausančioms sritims, pavyzdžiui, – garso ekologijai, besidominčiai natūraliais kasdieniais garsais, ar garso dizainui, susiejančiam architektūrą ir garsą.
Akustinė erdvė visada yra priklausoma nuo įvairiausių aplinkybių. Neįmanoma tiksliai perteikti tos erdvės garsų joje nesančiam žmogui. Tačiau girdimus garsus įrašais fiksuoja fonografija. Taip jie įgauna apibrėžtą trukmę, vientisą formą. Aplinkos įrašų žanras garso mene skleidžiasi pačiomis įvairiausiomis formomis. Jis apima miesto garsų įrašus, egzotiškus tropikų miškų garsynus, naudojantis hidrofoniniais (skirtais vandeniui) mikrofonais sukurtus vandens ekosistemų garso įrašus, paskirus garsus sukeliančių objektų įrašus, išretintus pauzėmis, garso įrašus tam tikrose ypatingose architektūrinėse erdvėse ir kt. Neretai šie neįprasti, nekasdieniški garsynai tampa prieinami tik įveikus didžiulius geografinius nuotolius, pasitelkus specialią įrangą ar sukūrus ypatingą situaciją. Kita vertus, klausytojų dėmesį ne mažiau paveikiai gali kaustyti ir įprastą kasdienę aplinką perteikiantys garso dienoraščiai. Kad ir koks būtų aplinkos garsų įrašas, jo klausymasis lemia kur kas dėmesingesnį kasdienės akustinės aplinkos suvokimą.
Architektas ir garso menininkas Darius Čiuta, kone dešimtmetį užsiimantis aplinkos įrašais, išsiskiria savitu braižu. Jo garsynai, dėliojami keletu sluoksnių, atidžiai, neskubiai, sulėtintai, praretintai, sužadina ne tik gurmanišką klausos apetitą, bet ir atidumą tam, kaip išgyvename laiko tėkmę, su konkrečia erdve susietą akustiką, kaip galime įterpti labai subtiliai ir pabrėžtinai tyliai pateikiamus garsus į kasdienės aplinkos akustinį foną, kuris staiga ima skambėti krebždėjimais, šiugždesiu, ošimu, skambančiais objektais.
Dariaus Čiutos projektas „Fonografija parodai” skirtas tai vietai, kurioje ir yra eksponuojamas, – parodos „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų” erdvei. Specialioje architektūrinėje struktūroje pristatomas įrašas, sukurtas iš aplinkos garsų, sklindančių parodos ekspozicijose. Parodos garsai tampa ir savotiškais vaizdiniais, leidžiančiais pakartotinai sugrįžti į parodų sales, tik šįkart – per klausą, o ne regą. Taip pat jie sutelkia dėmesį į daugelį nepastebimų detalių ir kasdieniškų patirčių, kurių be įsiklausymo neįsisąmonintume. Žanro ir minties požiūriu įdomu tai, kad „Fonografija parodai” susieja ne tik garsinę ir vaizdinę potyrių plotmę, bet ir leidžia pažvelgti į kitas parodos dalis naujai, o garso įrašo klausymasis atkreipia dėmesį į natūralią, kasdienę mus supančią aplinką.
Dariaus Čiutos projektas „Fonografija parodai” parodoje „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų” yra tęstinio įvykių ciklo „Sąsajos” dalis.
Autorius:
Darius Čiuta
Kuratorius:
Tautvydas Bajarkevičius