Parodos atidarymas vyko: balandžio 4 d., penktadienį, 18.00 val.

Spaudos konferencija, dalyvaujant meno istorikui ir buvusiam G. Richterio asistentui Dietmarui Elgeriui: balandžio 4 d., penktadienį, 17.00 val.

Parodos organizatoriai: Vokietijos užsienio ryšių institutas ifa, Goethe Institut Vilnius ir ŠMC
Ši paroda priklauso „Vokietijos kultūros pavasario“ renginių ciklui

Gerhardas Richteris, greta Sigmaro Polke’s ir Georgo Baselitzo, yra vienas iš trijų labiausiai tarptautiniu mastu žinomų vokiečių menininkų. Vokietijos Užsienio ryšių instituto ifa parengtoje monografinėje Gerhardo Richterio parodoje pristatomi 27 pavyzdiniai jo darbai. Paties menininko atlikta darbų atranka gali būti laikoma retrospektyva in nuce, kadangi ji supažindina su visomis Richterio kūrybos fazėmis, nuo 7-ojo dešimtmečio fototapybos iki 9-ojo bei 10-ojo dešimtmečių abstrakčių paveikslų. Kaip ir 1999 metais dienos šviesą išvydusiame Richterio kūrinyje „Juoda-Raudona-Auksinė“ („Schwarz-Rot-Gold“), kuris papuošė Reichstago žemuosius rūmus Berlyne, šioje ifa parodoje taip pat atsispindi menininko kūrybai būdinga konfrontacija su naujųjų laikų istorija.

Pagrindinė ir vienintelė Gerhardo Richterio tema, sudaranti pagrindą įvairiems leitmotyvams, stilistinėms nuostatoms bei iš meno istorijos paimtoms citatoms, yra pati tapyba, kurios kalbą ir raiškos būdus kaskart naujai kvestionuoja įvairialypė menininko kūryba. Gerhardo Richterio kūrybos įvairovė išreiškia menininko nepasitikėjimą tiek stilistiniu, tiek idėjiniu meno pastovumu, kurį sustiprina ir jo paties biografija. 1961 m. persikėlęs iš Drezdeno į Diuseldorfą Gerhardas Richteris pakeitė ne tik socialinę ir politinę, bet ir kūrybinę aplinką. DDR socialistinio realizmo tapybos tradiciją Diuseldorfe jis išmainė į vėlyvąją informel tapybą ir įsitraukė į kylančią pop meno bangą. Ši permaina jame įspaudė abejonę bet kokiu meno tikrumu ir pastovumu: „Aš nesilaikau jokio plano, jokios sistemos, jokios krypties. Aš neturiu nei stiliaus, nei programos“, – sakė jis 1966 m. Menininkas tapybą supranta kaip veiksmą, kaip šiandienos realybės paiešką: „Tai, kas man dažnai atrodė kaip trūkumas – negalėjimas „sukurti paveikslo“ – yra ne nesugebėjimas, o greičiau instinktyvus veržimasis link modernios tiesos, kuria mes jau gyvename (gyvenimas yra ne tai, kas pasakyta, o pats sakymas, ne sukurtas paveikslas, o pats kūrimas)“ (1989 11 03).

Kaip pagrindą tapybai Gerhardas Richteris naudoja fotografiją – tapybos varžovę vaizduojant tikrovę. Fotografiją kaip išeities tašką tapybai jis pirmą kartą pasitelkė 1962 metais. Nuo to laiko Gerhardas Richteris sistemingai kaupia fotografijas kaip šablonus savo paveikslams. Taip atsirado asmeninių ir viešų nuo 1945 iki šių dienų darytų nuotraukų archyvas, susidedantis iš laikraščių nuotraukų, mėgėjiškų momentinių kadrų ir paties darytų fotografijų. Šis archyvas pavadinimu „Atlasas“ pirmą kartą eksponuotas parodoje 1972 metais. Iš archyve sukauptų nuotraukų atsargų Gerhardas Richteris pasirenka motyvus, kuriuos paveiksluose naudoja išdidintus arba fragmentuotus. Preciziškas fotografijos neryškumo atgaminimas byloja apie paveikslo fotografinę kilmę bei jo ištakas banaliame masinio informavimo priemonių vaizdų pasaulyje arba mėgėjiškoje fotografijoje. Tapybos žymės tampa vos atpažįstamos, kadangi fotografiją perkeldamas į tapybą Richteris spalvas pakeičia pilkais tonais. Taip tapybą jis atitraukia nuo objekto, kuris 7-ojo dešimtmečio pabaigoje taip vadinamuose „Pilkuose paveiksluose“ galutinai ištirpsta pilkoje spalvoje – Richteriui tai yra indiferentiškumo, nieko spalva. Vėliau menininkas sugrįžta prie spalvos ir 9-ajame dešimtmetyje abstraktūs paveikslai jį atveda į kompleksišką sluoksninę tapybą.