Praeitis yra keistas dalykas. Ji yra praėjusi ir vis dėlto dabartiška. Kas įvyko, tas įvyko, ir vis dėlto mes negalime dėl to nusiraminti. Ji vis iš naujo sudabartinama, interpretuojama, perinterpretuojama, įvaldoma, atstumiama, nutolinama, priartinama, sudievinama, sukonkretinama, išlydoma. Jei mes ją pamirštame, ji vis dėlto išlieka kaip neraminantis faktorius. Ji susidabartina netgi pati, dažnai prieš mūsų valią (…). Ji gali slėgti mūsų pečius kaip našta, kurią mes mielai norėtume nusimesti. Bet mes to padaryti negalime. Ji yra mūsų pačių dalis. Mes negalime be jos gyventi. Ji turi tarnauti gyvenimui. Ar ji tokia yra? Ir jeigu, būdama nutolusi, tokia nėra, ar mes galime pasiekti, kad ji tarnautų gyvenimui? Ar mes ją tokią darome? Ir kai mes darome ją tarnaujančią gyvenimui, kas tuomet vyksta su ja?
Jörn Rüsen
„Mirties dienoraščiai“ kalba apie Lietuvos Respublikos piliečius nukentėjusius nuo pirmosios sovietinės okupacijos (1940 06 15 – 1941 06 22): lenkus, lietuvius, rusus, totorius, žydus, nekaltai nukankintus, sušaudytus, išvežtus į lagerius, apie jų nutrauktus gyvenimus ir sudaužytus likimus, apie mirtį ir žudymo absurdiškumą.
Jau keleri metai Kęstučio Grigaliūno domėjimosi objektu yra represinių struktūrų naudojamas fotografavimo būdas, kai asmuo fotografuojamas vienu metu iš priekio ir iš šono. „Mirties dienoraščiuose“ menininko paieškų išeities tašku tapo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistas „Lietuvos gyventojų genocido I-asis tomas: 1939-1941“, kuriame suregistruoti 30461 asmenys, vienaip ar kitaip nukentėję nuo sovietinės okupacijos. Dėl didelės darbo apimties Grigaliūnas apsiribojo sušaudytų, nukankintų, mirusių tremties vietose asmenų fotografijų Lietuvos ypatingajame archyve paieška, kurios ir tapo ekspozicijos pagrindu. Darbai atspausdinti šilkografijos technika. Ant kiekvieno iš jų autoriaus ranka užrašyta trumpa vaizduojamo asmens biografija.