Ši paroda iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo suteikė galimybę prisiminti tarybinių laikų fotografiją. Dokumentiniai kadrai, kartais net nepretendavę patekti į meno parodas, tiesiog fiksuoja pokario, „atlydžio“, stagnacijos privalomus įvykius bei tarp jų įsiterpusią kasdienybę. Kiekvieno laikotarpio valdžia ką nors (re)konstruoja, čia pat dekonstruodama tai, kas padaryta ankščiau, todėl fotografija nusėta nebeegzistuojančio gyvenimo būdo ženklais. Buvo įdomu stebėti, kaip „pagal užsakymą“ sukurta gero gyvenimo utopija paradoksaliai išsiduoda tikrovės ir ideologijos neatitikimais. Visa paroda – tai bandymas pažvelgti į praėjusį laiką iš viską dekonstruojancios dabarties pozicijų.