Malvina Jelinskaitė savo kūrybą vadina fotografavimu spalvomis. Dar sako, „gerai pastebėjai – mano nuotraukose yra ką veikti. Jose pačiose retai kas nors ką nors veikia – juk laikas mūsų pusėje, o jos sustoję. Bet galima į jas tarsi nueiti, pasivaikščioti, apsidairyti, gal ir nuveikti skirtingų dalykų įlindus kad ir į štai šį rankovės kraštelį.“
Kartu apžiūrinėjame blikus nuotraukose, atsispindinčios saulės atspalvius, nežinia pro ką prasiskverbusią šviesą. Paroda sumanyta kaip tam tikras „portalas“ vaikams, vedantis į suaugusiųjų meno pasaulį, o suaugusius – į vaikų, kuriant ypatingą susitikimą ir provokuojant tiesų, atvirą, jautrų žvilgsnį. „Šiose nuotraukose – mano beprotybė, mano nesąmonė, kuri man graži, bet kažką gal nuteikia nejaukiai,“ muistosi, bet čia pat išsitiesina. „Jokioj kitoj meno rūšy negalėčiau taip kvėpuoti. Fotografuodama pasiilgstu filmavimo, ypač garso ir pauzių, bet filmuoti nuobodu, filmuotas vaizdas viską suplokština. Esu išbandžiusi ir fotoaparatų, kurių taip ir nepavyko prisijaukinti – atrodydavo, kad fotografavau ne aš, o inžinierius iš Japonijos. O šios – mano.“
Parodoje rodomi darbai sukurti 2010–2013 metais, Malvinai Jelinskaitei pirmąkart perėjus nuo analoginės fotografijos prie skaitmeninės. 2014 metais šios fotografijos publikuotos fotografo Algirdo Šeškaus sudarytame albume „Auksas ir žuvis“, kurį parodos metu galima pavartyti ir įsigyti Šiuolaikinio meno centre.