1940 m. gimęs Povilas Ričardas Vaitekūnas jau seniai tapo vienu įdomiausių pokario lietuvių dailės atstovų, ne tik aktyviai kuriančiu, bet ir dalyvaujančiu visuomeniniame gyvenime.
Šio menininko kūriniai eksponuoti daugiau nei 60-yje grupinių parodų, jis taip pat surengė apie 15 solo pasirodymų, tarp jų – paroda garsiame Stedelijko muziejuje Amsterdame (1996 m.). 9 deš. pab. – 10 deš. pr.
Vaitekūnas tapo aktyviu dailės proceso dalyviu. Jis tapo vienu iš pirmosios pokaryje neoficialios menininkų grupės įkūrėju (1989 m.). Tai – Grupė „24“, kurion susibūrė aktyviausi to meto vyresniosios kartos menininkai.
Jau pats šios grupės atsiradimas buvo svarbus faktas, daręs įtaką mūsų dailės istorijai. Vaitekūnas taip pat tapo Vilniaus Dailės akademijos tapybos katedros vedėju. 1991 m. Povilui R.Vaitekūnui suteikta Nacionalinė premija.
Parodoje pristatyta maždaug šimtas kūrinių: tapybos darbų, piešinių, asambliažų. Retrospektyvinį aspektą labiausiai atspindi tapyba – čia sutelkti esminiai Vaitekūno-tapytojo kelio taškai.
Sąlygiškai tapybos rinkinys skirstytinas į kelias grupes: ekspresyvias Pažaislio laikotarpio drobes, situacijas gamtoje (pats menininkas šiuos darbus atsisako vadinti peizažais) ir natiurmorto tyrinėjimus. Parodoje eksponuojama asambliažų, kuriuose ryškus sakralinis motyvas – daugelis jų skirti Vaitekūno gyvenime ryškų pėdsaką palikusiems žmonėms.
Netikėčiausia, ko gero, yra piešinių kolekcija. Šį kartą atsisakyta dailės mėgėjams gerai žinomų spalvotų piešinių ir eksponuojami keli ciklai minimalios išraiškos piešinių pieštuku bei tušu. Paskutinė parodos dalis – fotografo Gintauto Trimako nuotraukos, kuriose fiksuotas keleto Vaitekūno drobių šaltinis – daiktų kompozicijos ar situacijų fotografijos, virtusios tapyba.
Dauguma šių paveikslų eksponuojami parodoje, tad žiūrovas turi puikią galimybę stebėti menininko kelią, nueitą nuo realaus motyvo iki virsmo menine realybe.
