2026 m. vasario 24-oji žymi ketvirtuosius r u s i j o s plataus masto invazijos į Ukrainą metus. Šią dieną Šiuolaikinio meno centras kviečia patirti Krymo totorių kilmės menininkės Sanie Irsay kūrinį „24 valandos Gulbių ežero“.
Paskutiniais Sovietų Sąjungos dešimtmečiais politinių krizių metu – mirus partijos vadovams ar per 1991 m. rugpjūčio pučą prieš Gorbačiovą – valstybinė televizija visais kanalais transliuodavo Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ pastatymų įrašus. Taip baleto fragmentai ekranuose pamažu tapo politinio nestabilumo ir valstybės kontrolės ženklu. 2022 m. „Dožd“, paskutinė nepriklausoma televizija r u s i j o j e, prieš nutraukdama veiklą dėl represijų, kilusių žurnalistams sukritikavus kremliaus sprendimą pradėti karinę invaziją Ukrainoje, per paskutinę transliaciją žiūrovams rodė „Gulbių ežerą“.
Atsiremdama į šią tradiciją, Sanie Irsay kūrinyje „24 valandos Gulbių ežero“ pasitelkia Maskvos Didžiojo teatro 1984 m. pastatymo įrašą ir sulėtina jį iki maždaug vieno kadro per sekundę. Laikas čia tarsi sustingsta: tai „išimtinės būsenos“ para, permakrizės būsena – vienu metu ir dinamiška, ir ištęsta. Sekant amerikiečių antropologo Arjuno Appadurai mintimi, tai – „kantrybės politika prieš skubos tironiją“.
Kūrinys sąmoningai referuoja į Douglaso Gordono 1993 m. filmą „24 Hour Psycho“, kuriame ekstremalus sulėtinimas išardo siužetą, peržengdamas suvokimo ir atminties ribas. Panašiai ir šiuolaikinės „lėtosios krizės“ pranoksta mūsų dėmesio bei suvokimo galimybes, ilgainiui vesdamos į tokias būsenas kaip „užuojautos nuovargis“ (compassion fatigue).
SANIE IRSAY – Uzbekistane gimusi Krymo totorių kilmės menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Niujorke ir Amsterdame. Ji kuria skulptūros, grafikos ir kino kūrinius, kuriuose tyrinėja socialinių ir erdvinių struktūrų sankirtas, įtraukimo, atskirties ir išimties temas.