Menininkai:
Elina Brotherus, Veli Granö, Gun Holmström, Jarno Jokinen ir Katja Valanne (Suomija); Deimantas Narkevičius, Artūras Raila, Eglė Rakauskaitė, Gintaras Šeputis, Jonas Zagorskas ir Žilvinas Dobilas (Lietuva).
Koordinatorė Suomijoje:
Paula Toppila
Organizatoriai:
Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
FRAME Finnish Fund for Art Exchange, Helsinkis
LDM Šiuolaikinės dailės informacijos centras, Vilnius
1. „Susitikimų platforma” buvo atviras projektas. 2002 metų kovo mėnesį jame dalyvavo suomių ir lietuvių menininkai.
2. „Susitikimų platforma” buvo ir komunikacijos įrankis ir erdvė:
– platforma siekė sukurti tiesioginį aktyvų ryšį tarp žiūrovo ir meno kūrinio,
– platformos sukurta erdvė buvo dialogo erdvė.
3. „Sąmonės dialogiškumas, žmogaus gyvenimo dialogiškumas. Vienintelė adekvati forma, verbaliai išreiškianti autentišką žmogaus gyvenimą yra nesibaigianti dialogas. Gyvenimas iš prigimties dialogiškas. Gyventi reiškia dalyvauti dialoge: klausti klausimus, kreipti dėmesį, atsakyti, sutikti ir pan. Šiame dialoge žmogus dalyvauja visas ir per visą savo gyvenimą: akimis, lūpomis, rankomis, siela, dvasia, visu kūnu ir žygiais. Jis visą save panardina į diskursą, o šis diskursas įsilieja į dialogišką žmogiškojo gyvenimo audinį – pasaulinį simpoziumą”. (M. Bachtinas)
4. Šiuolaikiniai video darbai nuolat režisuoja žiūrovų susitikimus, akistatas su Kitais. Video interviu, video stebėjimas ir video dokumentika yra įvairios šių susitikimų formos. Socialinės ir psichologinės video herojų charakteristikos primena tradicinį portreto žanrą. Tačiau šiuolaikinių menininkų darbuose refleksyvus, analitinis požiūris į individą, jo/jos identitetą ir socialinę būtį pakeičia tradicinį portreto stebėjimo būdą specialia, dažnai nelengva akistata. Tai labai asmeniškas susitikimas, tiesioginis žmogiškas kontaktas, nepanašus į anoniminės auditorijos patirtį, žiūrint kino filmus ar vartojant medializuotus televizijos pasakojimus. Videofilmai, demonstruojami ant „Susitikimų platformos” – tai ir individualios, atskirų žmonių istorijos, ir kitokie žmogiški susitikimai, stebinantys, keisti, neraminantys, verčiantys atrasti kažką Kita žmogaus prigimtyje ar elgesyje. Pasakojimai intymūs, tačiau už jų slypi atidus socialinės aplinkos stebėjimas ir tyrimai. Komunikuodami su žiūrovais, kūriniai ant platformos sukuria dialogo erdvę:
„Įsivaizduokite dialogą tarp dviejų asmenų, kuriame antrojo klabėtojo žodžiai yra negirdimi, tačiau visumos prasmė išlieka nežeista. Antrasis kalbėtojas dalyvauja, nors ir yra nematomas, negirdime jo žodžių, tačiau gilūs jų pėdsakai esminiai veikia visa, kas vyksta, o taip pat ir pirmąjį kalbėtoją. Mes jaučiame, kad tai yra pokalbis, nors kalba tik vienas, be to tai labai intensyvus pokalbis, nes kiekvienas ištartas žodis visais savo syvais atsako, reaguoja į nematomą kalbėtoją, nurodo į kažką, esantį už savęs, už savo ribų, į neišsakomus garsiai kito žmogaus žodžius.” (M. Bachtinas)
5. „Susitikimų platforma” siekia įsiterpti į diskusiją apie videomeno pristatymo žiūrovams būdus. Daugelis menininkų visame pasaulyje šiandien naudoja video priemones. Ir tuo pat metu daugybė žiūrovų, lankančių šiuolaikinio meno parodas, prisipažįsta, kad videofilmų dominavimas parodose žiūrovus vargina, filmų žiūrėjimas reikalauja daug laiko ir pastangų. Nėra ir visuotinai priimto viešo videofilmų demonstravimo būdo (matricos) – o juk tokį turi kinas ir televizija. Videofilmai rodomi TV monitoriuose, projektuojami ant galerijos sienos, jie pristatomi savarankiškai tuščioje erdvėje arba būna instaliacijos dalimi. Be to, juos galima pamatyti kino salėse ar kaip nors netikėtai pristatomus viešose vietose. Dažnai galerijos erdvėje vienu metu rodomos kelios videoprojekcijos, sukuriančios savotišką vizualinį ambientą, kurį žiūrovai vartoja pasyviai, veikiau kaip dekoruotą aplinką. „Susitikimų platforma” – tai specialiai parodoje sukonstruota erdvė, siekianti video kūrinių demonstravimą susieti su žmogaus kūno parametrais.
6. „Susitikimų platforma” yra fizinis objektas, konstrukcija, primenanti patį tradiciškiausią meno kūrinių eksponavimo ant pakylos būdą. Ji yra maždaug 150 cm aukščio ir užima didžiąją – centrinę – parodos erdvės dalį. Žiūrovai, norintys pamatyti filmus, turi apeiti platformą ratu siauroku (irgi apie 150 cm pločio) koridoriumi. Ant platformos po vieną ir grupėmis išdėlioti TV monitoriai. Video vaizdas pristatomas žiūrovo akių lygyje. Platforma taip pat yra ir stalas arba lentyna, ant kurios kaupiasi menininkų parinktų susitikimus menančių smulkmenų (fotografijų, dienoraščių, daiktų) kolekcija. Svarbi yra ne simbolinė, o performatyvi šių daiktų funkcija (tarsi nuoroda į Fluxus kolekcijų tradiciją).
7. Parodą „Susitikimų platforma” lydi seminaras šiuolaikinio videomeno dialogiškumo tema. Kalbėtojai: Paula Toppila (Helsinkis), Renata Dubinskaitė ir Jonas Valatkevičius (Vilnius).
Lolita Jablonskienė
