Šios parodos tema – šiuolaikiška psichodelikos samprata ir jos sąsajos su meniniais ieškojimais. Psichodelika, atakuojanti tokius pamatinius tikrovės reiškinius kaip kūnas, forma, nuosavybė, valdžia ir erdvė, yra neatsiejama nuo transformacijos. Galima sakyti, kad psichodelika – tai dinamiškas somatikos ir simbolikos susitikimas, dažniausiai įvykstantis haliucinogeninių medžiagų dėka; ji kuria suvokimo ir reprezentacijos efektus, kartais veikiančius išsyk abiejose šiose sistemose, bei žada kitos erdvės, kažko kito galimybę – naują pradžią. Būtent taip reiškiasi psichodelikos gyvybingumas, bet iš čia kyla ir jos oportunizmas bei atvirumas paviršutiniškoms interpretacijoms. Ji plinta žaibiškai, tad gali tapti bet kuo – maža kur dar nėra panaudotas terminas „psichodelinis“.

Menininkų ir subkultūrų eksperimentai su psichodelinėmis medžiagomis ir metodais prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo ir tęsėsi ne vieną dešimtmetį įvairiausiuose geopolitiniuose kontekstuose. Galima sakyti, kad tie eksperimentai padėjo atrasti tokias produkcijos ir mainų formas, kurios šių dienų kognityviniame kapitalizme jau yra tapusios norma. Dabar mūsų vaizduotė, nerimas, geismas ir tarpusavio ryšiai mobilizuojami technologinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Tad koks vaidmuo psichodelikai tenka šiandien, tikrovei („“) ją tarytum prisivijus? Kam jos bereikia, kai nebėra dominuojančio kultūrinio racionalumo, kurį reikėtų ardyti, beprotybės, kuri dar nebūtų pažinta, kai nebelieka tradicijų ir socialinių dekoracijų, kurių norėtųsi atsikratyti? Ar psichodelika vis dar gali žadėti tapsmą, transformaciją? Neuromarketingo ir masinių skaitmeninių kapitalo perlaidų amžiuje vien pojūčių maišto nebepakanka.

Paroda „t:i:k:r:o:v:ė:” siūlo pasitelkti psichodelikos sąvoką kaip iš kito laiko atėjusį kritinio mąstymo katalizatorių. Žvelgiant šiandienos žvilgsniu, parodoje siekiama nagrinėti tiek psichodelikos pažado transformuoti istorinį tęstinumą ir lūžius, tiek šiuolaikines menines ir teorines jo perspektyvas. Septintojo XX a. dešimtmečio kontrakultūra haliucinogenines patirtis vertino kaip „sąmonės ribų plėtimą“, o narkotikų vartojimą teisino holistinėmis metaforomis; šioje parodoje į intoksikaciją žvelgiama atsisakant politinių bei moralinių vertinimų – kaip į kritinę technologiją ir kūrybinį režimą. Parodoje „t:i:k:r:o:v:ė:“ šiandieninė psichodelika tyrinėjama kaip atsiskyrusi, „nuolat kiek pikta“ praktika, kuriai nervų sistema yra vieta, leidžianti kritikuoti patirtį ir atsiskirti nuo dominuojančių tikrovės režimų.

Lars Bang Larsen yra Kopenhagoje gyvenantis ir dirbantis danų kuratorius ir meno istorikas. Tarp paskutiniųjų jo kuruotų parodų – „Suirzusios medžiagos istorija“ (A History of Irritated Material, 2010 m.) ir „Sugriauto gyvenimo atspindžiai. Paroda apie psichodeliką“ (Reflections from Damaged Life. An exhibition on psychedelia, 2013 m.), vykusios „Raven Row“ meno centre Londone. Larseno tekstus publikuoja „Afterall“, „e-flux“, „Frieze“ ir daugelis kitų žurnalų, o jo redaguota menininkų tekstų antologija „Tinklai“ (Networks, 2014) išleista „Whitechappel/The MIT Press“ serijoje „Šiuolaikinio meno dokumentai“ (Documents of Contemporary Art). Tarp kitų jo knygų – „Modelis: Palle’o Nielseno „Kokybiškos visuomenės modelis“ (The Model: Palle Nielsen’s A Model for a Qualitative Society) ir „Kritinė mediacijos masė“ (The Critical Mass of Mediation, bendraautorius su Sørenu Andreasenu).

Balandžio 24 d., penktadienį, ŠMC kino salėje bus rodoma Britų filmų instituto kuratoriaus Stuarto Heaney sudaryta filmų programa „e:THE:REAL ZONE :: kinas kibernetinėje erdvėje“.

Gegužės 23 d., šeštadienį, Šiuolaikinio meno centre vyks konferencija „Pirmasis psichodelikos sinodas“, kurioje dalyvaus menininkai Søren Andreasen ir Vadim Grigoryan, rašytojai Gintautas Mažeikis, Audrius Pocius, Eglė Rindzevičiūtė, Kristupas Sabolius, Yann Tytelman, parodos kuratorius Lars Bang Larsen ir kiti.

Iliustracija: Dave Hullfish Bailey.