Autoriai:
Doug Aitken, Darren Almond, Aphex Twin, Charles Atlas, George Barber, Clio Barnard, Richard Billingham, Blur, Leigh Bowery, Boy George, Sinead O’Connor, Angus Cook, Anton Corbijn, Chris Cunningham, Edwin David, Mark Dean, Depeche Mode, The Duvet Brothers, Cerith Wyn Evans, Angus Fairhurst, Fatboy Slim, Kim Flitcroft & Sandra Goldbacher, Peter Gabriel, Matthew Glamorre, Gorilla Tapes, PJ Harvey, Mark Hasler, Damien Hirst, Derek Jarman, Yayoi Kusama, Tim Leandro, John Maybury, Sarah Miles, Maria Mochnacz, Alison Murray, Orbital, Pierre et Gilles, Pulp, Ross Sinclair, The Smiths, Georgina Starr, Throbbing Gristle, Baillie Walsh.
Projektas VIDEO VIBE skirtas tirti reiškiniams, kuriuose susiduria muzikos kultūra ir video. Parodoje pristatyta nemažai šių dviejų išraiškos priemonių dialogo pavyzdžių. Žiūrovams siūlyti videodarbai liudija nuolat kintančius garso ir vaizdo santykius – šios dvi kalbos, šiandien dar labiau besiliejančios, dalijosi tiek panašumais, tiek skirtumais ar sutapimais.
Parodą sudarė penkios tematinės videokompiliacijos ir trys kūriniai TV monitoriui (autoriai: Mark Dean, Ross Sinclair, Cerith Wyn Evans).
Pirmoji kompiliacija sudaryta iš videoklipų, sukurtų bendradarbiaujant muzikos grupėms, vizualiojo meno atstovams, kino bei video kūrėjams. Tarp jų yra „Country House” (Damien Hirst / Blur), „Love Town” (Yayoi Kusama / Peter Gabriel), „The Queen is Dead” (Derek Jarman / The Smiths), „Halcyon Days” (Orbital / Sarah Miles) „Windowlicker” ir „Come to Daddy” (Chris Cunningham / Aphex Twin).
Antrojoje kompiliacijoje regėjome videofilmus, kuriuose muzikos kalba ir muzikinė kultūra yra palikusi akivaizdžius pėdsakus. Likusios trys kompiliacijos yra tarsi „istorinis” pirmųjų dviejų kontekstas. Pirmoji jų skirta Throbbing Gristle – menininkų, aktorių, muzikantų grupei, kurie jau aštunto dešimtmečio pabaigoje nuspėjo radikalesnes ir eksperimentines muzikos bei dailės tendencijas. Antroji pristatė Leigh Bowery, vieną iš žymiausių ir įtakingiausių radikalios devinto dešimtmečio Londono muzikos bei meno scenos figūrų. Paskutinė kompiliacija pasakojo apie „Scratch Video”. Tai devinto dešimtmečio viduryje atsiradusi videomeno kryptis, savo agresyvia estetika naikinusi ribas tarp atskirų išraiškos būdų ir sukūrusi tarpdisciplininį lauką naujiems video eksperimentams.