Ši dviejų dalių programa – parengta nelengvu Palestinai ir Izraeliui metu – yra bandymas parodyti regiono sunkumus ir žmogiškąją perspektyvą per meno, šiuo atveju kino, praktikas. Itin poliarizuojančioje politinėje situacijoje tai tampa raktu pažinti kitą ir ieškoti bendrų vardiklių Palestinos ir Izraelio teritorijoje, kurios šiuolaikinė istorija paženklinta konfliktais ir nesibaigiančia, save reprodukuojančia traumų ir smurto istorija.

Norėdami geriau suprasti šią dinamiką, turime leisti sau pažinti ir tokiu būdu sau kelti klausimus įsiplieskusio konflikto akivaizdoje. Ar įmanoma pasmerkti smurtą ir kartu gilintis į jo genezę? Ar galime matyti kontekstus ir sykiu nereliatyvizuoti realių nusikaltimų? Ir ar įmanoma atrasti, kas mus jungia vis didėjančios mūsų pačių poliarizacijos akivaizdoje? Šie klausimai girdėti ir neseniai pasirodžiusiame filosofės Judithos Butler komentare apie regione susiklosčiusią situaciją – pasak jos, „kad sielvarto užlietame pasaulyje subręstų kitokia politinė moralė, reikia laiko, kantrios ir drąsios edukacijos, įvardijančios, ką būtina užtikrinti, kad moralinį pasmerkimą lydėtų moralinė vizija“ [1].

Moralinės vizijos paieškos siejasi su utopijos vaizdiniu. Utopinis vaizdinys beviltiškumo akivaizdoje leidžia įsivaizduoti tolesnį gyvenimą ir smurto pabaigą. Sekant Walteriu Benjaminu, į kurio fragmentą „Kitokia utopinė valia“ nurodo ir programos pavadinimas, radikali utopinė vaizduotė, kuri leistų pasimokyti ir atrasti naujas gyvenimo formas, gali gimti tik ten, kur prikeliamos praeities konkretybės. Todėl tam, kad leistume sau įsivaizduoti ateitį, kurios trokštame – tiek mūsų, tiek tolimesniuose regionuose, – turime suprasti smurto istoriją bei priimti, kad žinojimas ir įsigilinimas neteisina dabarties nusikaltimų.

Galiausiai, meninė žiūra mums leidžia pamatyti bendresnį vaizdą už mūsų susiskaldymo, binarinės logikos ir konflikto retorikos. Estetinės patirtys praskleidžia problemas naujoje šviesoje, kurioje gali gimti kritiškesnis ir jautresnis santykis su dabartimi ir istorija bei kurti diskursus, kuriuose rastume susikalbėjimo būdus, norėdami gilintis, išgirsti ir nepasiduoti nuožmumo žvilgsniui. Kad tai įvyktų, kalbėti leidžiame regiono menininkų darbams.

Pirmoji ciklo dalis (gruodžio 2 d.) pakvies susipažinti su Palestinos regioną reprezentuojančiais kino kūrėjų darbais. Tai bandymas įgilinti regiono kasdienybės kontekstą, kuriame matyti politinė disproporcija, o kartu parodyti žmonių, bandančių kurtis gyvenimą, pastangas apeiti jiems brėžiamas ribas ir įgyvendinti svajones, nepaisant nuolatinės atskirties būsenos. Taip pat tai ir atminties, ir ateities tyrinėjimai, kuriuose bandoma atrasti susitaikymą.

Antroji ciklo dalis (gruodžio 9 d.) skirta trijų dalių filmo Route 181, Fragments of a Journey in Palestine–Israel peržiūrai. Šiame filme siekiama pasinerti į istorijos ir dabarties kompleksiškumą. Tai dviejų filmo kūrėjų, suformuotų skirtingų patirčių, tradicijų ir aplinkos, kelionė per besikeičiančius riboženklius, atmintį bei ateities lūkesčius, bandant ieškoti sąlyčio taškų ir iš pirmo žvilgsnio jau prarastų susitaikymo galimybių, stengiantis suprasti skirtingas vizijas ir tai, kas paprastai užmirštama, o svarbiausia – išklausyti.

[1] Butler, Judith. “The Compass of Mourning”. London Review of Books, October 13, 2023. Vert. Edvardas Šumila.
[2] Ibid.

PROGRAMA

Gruodžio 2 d., 17 val.

Filmai arabų kalba, subtitrai anglų kalba

 

Gaza Calling (2012)
Režisierė: Nahed Awwad
Dokumentinis, 65 min.

Filmas jautriai pasakoja dviejų palestiniečių šeimų istoriją – abi jos susiduria su politine biurokratija ir kliūtimis dėl savo tapatybės ir geografijos. Šiame darbe politinė priespauda ir diskusijos skirtinguose kabinetuose supriešinamos su telefoniniais skambučiais ir kasdienio gyvenimo emocijomis. Filmas subtiliai atskleidžia Izraelio vykdomą Gazos gyventojų judėjimo laisvės užkardymą: jie negali patekti į Vakarų Krantą – kad ir kur jie gyveno anksčiau ir kokia komplikuota jų gyvenimo istorija.

 

One More Jump (2019)
Režisierius: Emanuele Gerosa
Dokumentinis, 1 val. 23 min.

Pagrindiniai filmo veikėjai yra Gazos parkūro komandos įkūrėjai Jehadas ir Abdula. Vaikinų ambicijos nuolat atsimuša į jų tapatybę ir realybę izoliuotoje Gazoje, o parkūro veikla filme tampa riboženklių ir sienų peršokimo metafora. Ilgainiui jiems tenka susidurti su dilemomis, nulemtomis tiek išorės aplinkybių, tiek jų asmeninių pasirinkimų. Regione tvyrančios įtampos verčia suskilti net ir tame pačiame kultūriniame kontekste užaugusius draugus – taip išryškinamos politinės ir kasdieninės problemos.

 

Shujayya (2016)
Režisierius: Mohammed Almughanni
Dokumentinis, 20 min.

Filmas pasakoja apie Gazos rajoną, kurio gyventojai po bombardavimų praranda artimuosius, tačiau ir prisimindami patirtus įvykius bando susitaikyti su esama padėtimi. Filmas fiksuoja dabartį ir jos santykį su atmintimi bei pastangomis tęsti gyvenimą.

 

Ouroboros (2017)
Režisierė: Basma Alsharif
Eksperimentinis, 1 val. 17 min.

Menininkės Basmos Alsharif filmas Ouroboros – tai nuolatinio atsikartojimo įkvėpta vizualinė kelionė per Gazos ruožą. Uroboras (ouroboros) yra simbolis, vaizduojantis gyvatę, valgančią savo pačios uodegą – atkeliavęs į Vakarų kultūras iš Rytų, jis reprezentuoja begalinį, nuolat atsinaujinantį gyvenimo ciklą. Filmas tampa ir poetiniu atsaku, siekiančiu apversti nuolat reprezentuojamą ir atsikartojančią traumos patirtį. Filmo scenos sužadina didingumo kontempliaciją, mitologinius vaizdinius bei skatina susimąstyti apie judėjimą, peržengiantį konfliktus ir skausmą.

 

Gruodžio 9 d., 17 val.
Filmas arabų ir hebrajų kalbomis, subritrai anglų kalba

Route 181, Fragments of a Journey in Palestine–Israel (2003)
Režisieriai: Eyal Sivan, Michel Khleifi
Dokumentinis, 4 val. 32 min. (trijų dalių)

Filmas sukurtas antrosios intifados, nusinešusios keturių tūkstančių palestiniečių ir šimto izraeliečių gyvybes, laikotarpiu ir šiandien turi ypatingą reikšmę. Neišspręstos krizės akivaizdoje, įsiplieskus naujam smurto proveržiui, šis filmas ieško atsakymų keliaujant žemėmis, kurios savaip atspindi istorijų, pasakojimų ir geografinius susikirtimus. Jame gausu liudijimų tiek apie regiono istoriją, vykusius karus, pakitusias ribas, kurias skirtingomis priemonėmis brėžia arba su kuriomis susiduria kalbėtojai, tiek apie skirtingus atminties režimus, nustatančius santykį su regionu ir vieta. Trys filmo dalys juda per vis kitą 181-ojo kelio dalį: tai pietūs – nuo Ašdodo iki Gazos Ruožo, centras – nuo Lodo iki Jeruzalės, ir šiaurė – nuo tuo metu naujos skiriamosios sienos iki Libano pasienio.