Rugsėjo 24 d., ketvirtadienį, 18 val. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje prasideda nauja viešų pokalbių ir paskaitų serija „Kritinis artumas“.
„Kritinis artumas“ kviečia kartu su menininkais, kuratoriais, tyrėjais ir kitų sričių profesionalais apmąstyti šiuolaikinį meną lydinčias temas ir diskursus. Menas neatsiejamas nuo aplinkybių, kuriomis atsiranda – nuo materialių sąlygų ir visą kasdienybę persmelkiančių technologijų iki krizės, tampančios ne trūkiu istorijos tėkmėje, bet nuolatine šiuolaikinio pasaulio būkle. Serijos pavadinimas – nuoroda į modernistinę prielaidą, kad meno suvokimui būtinas kritinis atstumas. Šia serija kviečiame rinktis artumo kryptį – įsitraukti, suprasti, mąstyti kartu, sykiu išlaikant kritinę skirtį ir atveriant erdvę svarbiems šiuolaikybės klausimams.
Pirmajame šios serijos renginyje susitiksime su italų kuratoriumi, buvusiu Romos šiuolaikinio meno muziejaus „MACRO“ meno vadovu Luca Lo Pinto. Jis skaitys paskaitą „Keletas minčių apie menininkus, muziejus, parodų kuravimą, laisvą valią, nuobodulį ir estetinį pasitenkinimą“.
Luca Lo Pinto savo kuratorinėje praktikoje tyrinėja, kaip parodų kūrimas gali tapti būdu formuoti situacijas, atveriančias įvairias vizualias ir konceptualias prieigas. Jis taip pat nagrinėja tokių situacijų potencialą tapti produktyviu atsaku į intelektualinę ir emocinę disleksiją. Paskaitoje kuratorius kalbės apie parodų rengimą kaip mediją, daugiausia dėmesio skirdamas projektams, kuriuos įgyvendino šiuolaikinio meno institucijose – pirmiausia „MACRO“, Romos šiuolaikinio meno muziejuje, – ir už jų ribų.
Renginys vyks anglų kalba.
Dalyvavimas nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas, todėl kviečiame atvykti kiek anksčiau.
LUCA LO PINTO – italų kuratorius ir redaktorius. 2020–2025 m. jis buvo „MACRO“ – Romos šiuolaikinio meno muziejaus – meno vadovas, o 2014–2019 m. dirbo kuratoriumi „Kunsthalle Wien“. Lo Pinto yra vienas iš žurnalo ir leidyklos „NERO“ įkūrėjų. Yra surengęs personalinių parodų drauge su tokiais menininkais kaip Emilio Prini, Simone Forti, Michel Auder, Nathalie du Pasquier, Jason Dodge, Tony Cokes, Friedl Kubelka, Cinzia Ruggeri, Camille Henrot, Olaf Nicolai, Pierre Bismuth, Babette Mangolte, Lawrence Weiner, „Gelatin“ ir Liam Gillick, Charlemagne Palestine, Lisa Ponti ir Darren Bader, taip pat parengęs publikacijų su Mario Garcia Torresu ir Mario Diacono.
Tarp kitų jo kuruotų projektų – „The Screen is a Muscle“ („Gallerie d’Italia“, Turinas); „I Am Only the Housekeeper, but I Don’t Know…“ („Plečnik House“, Liubliana); 16-oji Romos meno kvadrienalė („Palazzo delle Esposizioni“, Roma); „Le Regole del Gioco“ („Studio Museo Achille Castiglioni“, Milanas); „Trapped in the Closet“ („Carnegie Library / FRAC Champagne-Ardenne“, Reimsas); „Antigrazioso“ („Palais de Tokyo“, Paryžius); „AnderSennoSogno“ („H. C. Andersens Hus“, Odensė); „D’après Giorgio“ („Fondazione Giorgio e Isa de Chirico“, Roma); „Conversation Pieces“ („Museo Mario Praz“, Roma).
2012 m. Lo Pinto sudarė leidinį „Documenta 1955–2012. The Endless Story of Two Lovers“. Jo tekstai publikuoti daugelyje parodų katalogų ir žurnalų, tarp jų – „Flash Art“, „Kaleidoscope“, „Mousse“, „Purple“, „Spike“, „Rolling Stone“, „All In“ ir „Capsule“.
Serija „Kritinis artumas“ kviečia apmąstyti diskursus ir temas, neišvengiamai lydinčias šiuolaikinį meną. Šiandienių krizių fone menas neatsiejamas nuo aplinkybių, kuriomis jis atsiranda ir kurios tampa vienu svarbiausių jo suvokimo, sykiu ir jo galios veiksnių. Tai fizinės ir materialios meno sąlygos, visą kasdienybę – ne tik meną – persmelkusios technologijos ir socialinė dinamika, atskleidžianti, kaip kuriamas autoritetingumas ir legitimumas, galiausiai – pati krizė, kuri tampa ne trūkiu istorijos tėkmėje, o nuolatine šiuolaikinio pasaulio būkle. Šie klausimai iškyla per tai, kas kuriama, rodoma ir aptariama. Šioje serijoje, kartu žyminčioje bendresnę Šiuolaikinio meno centro viešosios programos kryptį, jų imamasi kviečiant įsitraukti, suprasti ir mąstyti kartu.
Šiuolaikinis menas čia tampa akstinu kalbėti apie šiuolaikybę plačiąja prasme. Filosofai Giorgio Agambenas ir Peteris Osborne’as ją, nors kiekvienas savaip, teoretizuoja kaip dabartį, kuri nesutampa pati su savimi. Osborne’ui šiuolaikybė yra struktūra, kurioje skirtingi laikai nesusilieja į vientisą visumą, o dabartį palaiko fiktyvi, tačiau globalizacijos sąlygomis neišvengiama konstrukcija. Agambenui šiuolaikybė veikiau yra pozicija, leidžianti nesutapti su savo laiku, matyti ne tik jo šviesą, bet ir tamsą – kitaip tariant, įsitraukti į šiuolaikybę per kritinį santykį.
Atsižvelgiant į šią dinamiką, serijos pavadinimas yra nuoroda ir į modernistinę prielaidą, kad meno suvokimui reikalingas kritinis atstumas. Tačiau šiandien šios prielaidos nebeįmanoma priimti tiesiogiai, nes nebėra kur atsitraukti: tai, ką norėtume stebėti iš šalies, veikia ir mus pačius – esame kritiškai arti. Kritinį artumą kaip alternatyvą atstumui siūlė Bruno Latouras, teigdamas, kad žvilgsnis iš niekur yra ne objektyvumo sąlyga, o jo praradimas. Šis apvertimas svarbus ir serijos kontekste: artumas čia nėra pasirinkimas, nes karas, klimato kaita ir kitos krizės yra kritiškai arti, nepaisant to, kaip apie jas mąstome. Todėl kviečiame rinktis artumo kryptį – įsitraukti, kartu išlaikant skirtį, leidžiančią apie tai mąstyti.
Serijos svečiais taps tiek praktikai – menininkai ir kuratoriai, – tiek teoretikai bei kitų sričių atstovai, dirbantys su skirtingais šiuolaikybės pjūviais: technologijomis, ekologija ir politinėmis dabarties formomis. Aptardami konkrečias kiekvieno svečio praktikas, serijoje jas matysime platesniuose veiksnumo, legitimumo, atsakomybės ir galios kontekstuose. Todėl serija skirta ne vien meno laukui, o joje keliami klausimai bus plėtojami ir kitose Šiuolaikinio meno centro viešosios programos dalyse – skaitiniuose, edukacinėse programose ir skaityklos veiklose.
Edvardas Šumila