Kuratorystė – meno ir mokslo metodus jungianti kūrybinė veikla, per parodas analizuojanti ir kartu įtakojanti šiuolaikinius kultūros procesus. Paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje pradėjo formuotis hibridinės kuravimo strategijos – kolektyvinė kūryba, bendradarbiavimas, funkcijų delegavimas, viešumo ir privatumo ribų kvestionavimas, kurias įkūnijo menininkai-kuratoriai ir kuratoriai-menininkai, kuratorystę suvokiantys kaip meninės ir / arba aktyvistinės praktikos tęsinį.

Šiuolaikinės kuravimo kaip meno praktikos ir politikos strategijos nagrinėjamos pasitelkiant diskurso analizę, feministinę teoriją, queer studijų prieigas ir autoetnografiją. Per konkrečių atvejų studijas atskleidžiamas kuratorystės ribų išplėtimas nuo menininkų kuruotų įvietintų projektų iki diskursyvių postkuratorinių intervencijų, kuratoriams parodą traktuojant kaip meno mediją.

Kūrybinė dalis iškelia tris klausimus meniniam tyrimui: Kur? Kuruoti? Kurti? Visi trys klausimai
sudaro pavadinimą „KURuoTI“. Vietos klausimas šiuolaikiniame mene vienas svarbiausių. Jis nurodo kūrybos ir kuravimo kontekstą – institucinį ar nepriklausomą, taip pat parodos / kūrinio lokaciją, santykį su aplinka. Dar svarbesnis yra teorinis kontekstas – kokiame filosofiniame, kultūriniame, diskursyviame kontekste skleidžiasi menininko-kuratoriaus idėjos. Kaip vyksta idėjų kuravimas? Koks konceptualių gestų ir aktyvistinių praktikų santykis? Kaip situacijų kuravimas skleidžiasi konkrečioje vietoje? Į šiuos klausimus atsako praktinė tyrimo dalis – kuruotos parodos ir postkuratorinės intervencijos.