Šią vasarą ŠMC skaitykla pradeda veikti kaip paralelinė egzistencijos forma, permąstanti kultūros fenomenus iš jų vidinio išsiskleidimo ir prasmės pajautos perspektyvos. Rekontekstualizuojanti, t.y. vaizduotę ir atmintį perkalbinėjanti mašina, liepos 11 – 14 d. veiks „Tundros” elektroninės muzikos festivalyje (Duburio sala. Zarasų rajonas.)

Dalyvaujantys kūriniai ir autoriai: Vėjas Aliukas, 0 + 1, Vytenis Burokas, Jonas Vaitiekūnas, Julius Stoškus, Guliveris, Kompasas, 2, Donatas Linkus, Naglis Kristijonas Zakaras, Monika Kalinauskaitė, Auridas Gajauskas, Lukas Taujanskas Kuba ir kiti.

Iliustracija: Elenos Narbutaitės instaliacijos „Gyvulio akies studija“ (2011 m.) fragmentas. Gintaro Didžiapetrio fotografija.

Azeraso legenda

Dėl to, kaip viskas prasidėjo – kaltas flegma Azerasas, prieš kelis tūkstančius metų užmigęs paežerėje – sukišęs sunkias pėdas į meldų brūzgyną, o nosį įrausęs į ąžuolo šaknyną. Kibus ir gumbuotas jo kūnas susimaišė su žeme, užaugo dilgelėmis, žolėmis ir medžiais. Tuo laiku, kai jis pradingo, Azerasas buvo mažiausias iš milžinų – storesnis už beržą, bet plonesnis už stirną, didesnis už bitę, bet mažesnis už žolę – Azerasas labiausiai mėgo slapstytis. „Azerasai! Azeraaasai!“ – šaukė milžinai, krėsdami miškų ir ežerų labirintus, varydami iš savo slėptuvių vabalus, vilkus, meškas ir kitus gyvius. „Viršutiniai“ žmonės, tariamieji Sėliai, girdėjo šitą šaukimą, bet negalėjo išgirsti pirmosios Azeraso vardo raidės, tos „A“, kuri yra namas balsui ir durys žodžiui. „Azeraaaasai!”- aidas strigo medžių šakose, viksvų ir meldų sankryžose, stojo lapių urvuose ir paukščių lizduose. O Azerasas migo vis kiečiau, jo giliame įmygyje „aaa!“ vis pavirsdavo „A“, vis plėtėsi, šakojosi ir augo, kaip saldžiausio miego palapinė, iš kurios, vieną lietingos vasaros saulėtą dieną, nusileido keturios tautos, pastačiusios keturias Azeraso šventyklas – Azeraso vandens, Azeraso žemės, Azeraso ugnies ir Azeraso oro. Azeraso vandens tauta įsikūrė ties jo liežuviu. Azeraso žemės valdos plytėjo palei strėnas, o Azeraso ugnis liepsnojo kulnuose. Azeraso oro tauta apsigyveno kairiojoje ausyje, kur susigūžė ir slėpėsi nuo žemyno vėjo. Netekę A milžinai nenustojo kviesti ir visiškai surietė z, palikdami tik luošą s – szsss. Taip Sėliai kviesdavosi lūšis. Išgirdusios savo šauksmą jos lipo į milžinų kišenes ir suko ten lizdus. Vienai gimė trys baltos upės, sutekėjusios į Azeraso bambą. Ten įsikūrė penktoji tauta ir pastatė Azeraso mėnulio šventyklą. Naktimis sulindę į baltąjį ežerą jie savo kvėpavimu užvirindavo trobose pieną ir pakeldavo moterims plaukus. O milžinai toliau rausė žemyną, kol vieną dieną Azeraso motina iš sielvarto suklupo ir nuo jos balso atsikabino e. Nerangiausioji iš balsių įkrito į baltąjį ežerą, kur nevykęs karžygys pasidarė iš jos lanką ir netyčia paleido pirmąją strėlę į žemės šventyklą, persmeigdamas žydinčią bulvę ir tris žynio šnerves. Jo tarnas iš siaubo suriko nuodingu riksmu, sujaukusiu oro tautos dangų ir pražudžiusiu karaliaus batus. Sielvartaujančio karaliaus ašaros nuplovė žemės tautos riešutinį gymį. Jie silpo ir gulė viens po kito, bet net patalai buvo per šiurkštūs jų suplonėjusiai ir pabalusiai odai. Kruvinas paklodes vyrai skalbė upėje, tekančioje į vandens tautą, kuri netrukus ėmė springti aguonom po kiekvieno gurkšnio. Prasidėjo karas. Tautos skerdė viena kitą; net medžiai nagais plėšė ausis ir čia pat jas šėrė paukščiams. O milžinai nenustojo ieškoję. Rasai! Raaaasai! – vėl šauksmas pasiekė Sėlių ausis. Jie atpažino savo kalbos prašymą – padėkite, za rasai, padėkite. Sukišę galvas į debesį pasitarė ir pirmą kartą nuo žemyno pradžios nusileido į žydinčias plokštumas, kur dantim gaudė strėles ir gysločiais lopė skydus. Išsiilgę lopšinių ir paguodos Azeraso žmonės išmoko tą vieną žodį ir vis kvietėsi: za rasai, padėkite, keistieji atvykėliai. Jų šauksmai liejosi su milžinų raudom ir flegma Azerasas po daugybės metų pajudino pirštą, trūktelėjo sausgysles ir pakilo, nupurtydamas šventyklas bei apstulbusius karius ant artimiausio samanų kalno. Zaraso kalnas nuo to laiko apaugęs skambančia žole, apsivejančia atvykėlio kojas. O Sėliai iki šiol žino – kas užmiega Azeraso naktį prie ežero, bus jo susapnuotas dar tris tuzinus kartų.