Rosemarie Trockel (g. 1952 m. Vokietijos Švertės mieste) yra viena žymiausių Vokietijos menininkių greta Sigmaro Polke’s, Georgo Baselitzo ar Gerhardo Richterio. Menininkė savo karjerą pradėjo 9-ame dešimtmetyje, kai meno pasaulyje dominavo vyrai. Vyresniųjų kolegų meninės pozicijos tapo tuo atramos tašku, kuriuo rėmėsi ir kurį kritikuodama iškilo ši menininkė. Rosemarie Trockel menas yra atviras, kritiškas ir angažuotas socialinėmis, feministinėmis idėjomis. Žiūrovą jos kūriniai pasitinka kaip gyvi, itin vaizdingi bei konceptualiai išraiškingi idėjiniai konstruktai, sklandūs bei įtikinantys meno kūriniai. Netgi pačias sudėtingiausias intelektualines problemas menininkė sugeba perteikti su lengva ironijos gaidele, tokiu būdu išvengdama sunkių, dogmatiškų prieštaravimų: pasak kritikų, kurdama ji sugeba žengti žingsnį į šalį nuo savęs ir pažvelgti į kuriančią moterį su visomis laikotarpio atmosferą persmelkusiomis klišėmis. Tuo pat metu jos kūryba yra gerai išugdytos techninės meistrystės pavyzdys. Moteris, kurianti gamtos paveikslą, visoje jos kūryboje lieka giliau ar mažiau paslėptu ironijos ir kultūros kvestionavimo pretekstu. Vystydama savo kūrybą kuo įvairiausiomis kryptimis ir priemonėmis vienu metu, Rosemarie Trockel nuosekliai laikosi tos pačios problematikos ir, vienais kūriniais tarsi rasdama atsakymus į išsikeltus klausimus, kituose kūriniuose vėlgi kvestionuoja ankstesnįjį savo pačios teiginį, tokiu būdu ne likdama skendėti abejonėje, o vis labiau gilindamasi į supančią situaciją.
Lietuvos kontekste šios menininkės paroda ne tik užpildo dar vieną „albuminio” išsilavinimo spragą dailės srityje, tačiau ir priartina itin svarbią paralelę pastarųjų dešimtmečių Lietuvos meno procesams, kontrastuodama jiems ir kartu pabrėždama bendrą problematiką.
Komentarai apie Rosemarie Trockel kūrybą
„Rosemarie Trockel sako matanti pasaulį kaip pavyzdžių skalę, kiekvienas veiksmas atitinka tam tikras archetipines mąstymo ar elgesio schemas. Viskas yra tarpusavyje susiję, o tos sąsajos – tamprios. Ši refleksija grindžiama meistrišku medžiagų, technikos ir simbolių parinkimu. Jos kūriniuose atsispindi susidomėjimas socialiniais sąryšiais. Jai svarbūs lyčių tarpusavio santykiai, santykis tarp žmogaus ir gamtos bei suvokimo fenomenai.“ (Iš žurnalo DU, Nr. 725, 2002 m. balandis, numeris skirtas Rosemarie Trockel kūrybai).
„Rosemarie Trockel kuria videodarbus ir fotografiją, taip pat ji naudoja plieną, gipsą, audinius ir bronzą, vilną, medį arba aliuminį. Ji pasitelkia pieštuką, elektroninę įrangą arba elektrinės plytelės kaitvietes, vilną – kurios dėka, beje, ji išgarsėjo – arba plaukus bei vašką; jos darbuose dalyvauja aktoriai, uodai, vikšrai ir sidabriniai žvynukai. Instaliacijose ji naudoja kiaušinius arba kompresoriumi į muziejaus patalpas purškia pieną. Ji „kalba“ apie daiktus per daiktus, kurie mūsų sąmonę sudrebina, kaip sakė Jeanas-Christophes Ammannas. Tačiau jos darbuose nė viena medžiaga nėra privilegijuota – ji parenkama pagal kūrinio sumanymą. Rosemarie Trockel vengia naudoti tas pačias medžiagas, t.y. ji vengia nuolat besikartojančių medžiagų ir lengvai atpažįstamo braižo dėka sukurti „Rosemarie Trockel“ prekinį ženklą“. (Nadine Olonetzky)
„Rosemarie Trockel kūryba turi daug veidų, ji kalba daugeliu kalbų bei jaučia įvairius tono lygius. Per ironiją arba poeziją, stebėjimą arba skaidymą menininkė savo paveiksluose, skulptūrose, objektuose, instaliacijose bei videodarbuose atlieka tam tikrą paiešką: jos „žvilgsnio objektyve“ atsiduria pats žvilgsnis. Klausimas apie tai, kas konkrečiu atveju stebima, nuolat susijęs su tuo, kaip žvilgsnis susiformuoja į tai, kas stebima.“ (…)
„Rosemarie Trockel darbuose nuolat tematizuojamos žvilgsnio struktūros, jo iškreipimas ir ypač aklumas. Kultūroje, kuri vis giliau bei sparčiau vizualizuojama, žvilgsnis tampa valdžios instrumentu. Kas patenka į akiratį, tas – egzistuoja. Tačiau kokią reikšmę įgauna tai, kas stebima, priklauso nuo to, kaip yra žvelgiama.“
„Situacijos vaizdai, kuriuos stengiamės užfiksuoti, nuolat liks neryškūs. Tokiais bandymais Rosemarie Trockel kuria vaizdų kalbą, kuri ne priešpriešina, o įsigilina. Pagaliau nujausti, o ne tik žinoti – taip vadinosi Rosemarie Trockel paroda Modernaus meno muziejuje Niujorke. Kas tuomet 9-ame dešimtmetyje skambėjo tik kaip programinis užmojis, šiandien įgavo įvairius pavidalus. Visos tos neryškios arba tuščios vietos jos darbuose yra sąmoningas bandymas išvengti absoliučios – tiek akies, tiek dvasios – galios.“ (Ursula Sinnreich)
