„Kaip ištraukti strėlę iš širdies, užuot šaukus ant šaulio?“ – klausia poetė Alice Walker. 16-osios Baltijos trienalės prologo renginyje šis klausimas tvyro ore tarsi neišspręstas akordas. Walker primena: nė vienas neišvengiame tos akimirkos, kai širdį perveria sielvartas, pyktis ar neviltis, priversdami mus stoti akistaton ne tik su skausmu, bet ir su tuo, kaip pasirenkame į jį reaguoti.
Modernistiniuose Kompozitorių namuose rengiamas vakaras skleidžiasi šio suvokimo lauke. Sielvartas čia pasirodo ir kaip kolektyvinė, ir kaip netolygiai pakeliama patirtis, formuojama globalios kančios ir esminių moralinių pralaimėjimų. Į tai atsiliepdami poetai, menininkai ir muzikantai siūlo ne sprendimus, o bandymą per dėmesingumą, garsą ir bendrą buvimą atliepti socialinius sopulius ten, kur jie gyvuoja, užuot nuo jų nusigręžus.
Jei toks gestas atrodo nepakankamas, šis nepakankamumas yra neatsiejama kūrinio dalis. Neviltis ir gedėjimas čia suvokiami ne kaip spręstinos lygtys, o kaip klausymosi erdvės, kuriose įmanomi tampa kantrybė, poringumas bei rūpestis. Pasilikti su neviltimi yra ištikimybės aktas, įsiklausymas į tai, kas dar nenunyko, į blausų vilties atkaklumą po rauda ir į tai, kas tyliai lūkuriuoja, kol vėl bus išgirsta. Jei ši akimirka reikalauja sielvarto, leiskime jam skleistis netikėtais, nevaldomais būdais. Alice Walker yra priminusi, kad „sunkūs laikai prašosi pasiutiškų šokių“. Vėliau ir mes pereisime prie audringo judesio.
Daugiau informacijos netrukus.
NIKITA KADAN – menininkas iš Kyjivo, kuriantis objektus, instaliacijas, tapybos darbus ir įvairaus formato kūrinius ant popieriaus. 2007 m. jis baigė Kyjivo Nacionalinę vizualiųjų menų ir architektūros akademiją. Savo meninėje praktikoje Kadanas daugiausia dėmesio skiria Ukrainos istorijai, taip pat politiniams, socialiniams ir meniniams jos kasdienio gyvenimo aspektams. Jį domina kolektyvinės atminties ir atminties politikos temos. Savo darbuose Kadanas remiasi Ukrainos meninio avangardo istorija, yra bendradarbiavęs su architektais, istorikais ir rašytojais. Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą menininkas savo kūryboje atvirai nagrinėja karo patirtį.
NATALIA SIELEWICZ – meno istorikė, rašytoja, Varšuvos modernaus meno muziejaus vyriausioji kuratorė. Savo kuratorinėje praktikoje ji nagrinėja feminizmo, afekto politikos ir technologijų poveikio šiuolaikiniam subjektyvumui temas. Sielewicz domina menas, kuris ne tik atspindi tikrovę, bet ir padeda kurti naujas kalbas bei egzistavimo būdus. Šie interesai jos parodoms suteikia tarpdiscipliniškumo: jose neretai susipina performansas, eksperimentinis kinas, trumpalaikės meninės akcijos ir literatūra. Sielewicz savo kuratorinėje praktikoje derina asmeniškumą ir universalumą, dažnai pasitelkdama autofikciją kaip vieną iš kuratorinių strategijų.
BASTARD BATH – performanso duetas, kurį sudaro Kuba Stępień (gitara, sintezatoriai, vokalas) ir Maja Gajewicz (mušamieji).
KUBA STĘPIEŃ (g. 1997, ji / jie) – Berlyne, Varšuvoje ir gimtajame Belchatuve kuriant* meninink*. Kūrybinės praktikos pagrindas – plačiai suprantamas procesas, kuriame daug dėmesio skiriama eksperimentiniams emocijų tyrimams, emocinei kritikai, autoteorijai, trans*fem ir nebinarinėms perspektyvoms. Kuba pasitelkia videomeną, performansą, garsą, savo kūno skysčius ir įvairias kitas medijas, priemones bei medžiagas, kurios gali būti laikomos iracionaliomis ar nerimtomis. Dirbdam* su performatyvumo sampratomis, Kuba atsispiria nuo savo kūno ir kolektyvinio kūno, taip pat eksperimentuoja su kūniškais pavidalais ir darbais, kuriais siekia apmąstyti daugialypumus anapus asmeninės traumos, proletariškos vaikystės kalnakasių miestelyje ir queer pasaulėkūros. Veikdam* tarp skirtingų medijų, Kuba leidžia joms įsilieti vienai į kitą, tyrinėja neapibrėžtumo formas: fikcijos ir fantazijos persmelkia vaizdinę reprezentaciją ir tampa alternatyva sapnams. Kvestionuodam* normatyvios komunikacijos standartus ir binarines tvarkas, Kuba tiria nenormatyvumo, grotesko, siaubo ir kabareto potencialą. Subjektyvi, savita kalba Kubai tampa priemone poetizuoti savo kūrybą ir traktuoti ją kaip audiovizualinius eilėraščius, kodus ar reprezentacijas.
MAJA GAJEWICZ (g. 1999) – Varšuvoje gyvenanti būgnininkė, kurianti eksperimentinę, triukšmo muziką, metalą. Ji derina didelio intensyvumo ritmines struktūras su tankiomis lėkščių tekstūromis ir staigiais dinamikos lūžiais. Įkvėpimo ji semiasi iš tokių menininkų kaip Gregas Foxas ir Valentina Magaletti. Ekstremalų garsą Maja tyrinėja kaip muzikinę ir įkūnytą raišką, laikydama jį vidinės transformacijos ir kolektyvinės emocinės patirties erdve.
ASIA BAZDYRIEVA – Weibelio skaitmeninių kultūrų instituto Vienos taikomųjų menų universitete tyrėja. Turėdama meno istorijos ir analitinės chemijos išsilavinimą ji nagrinėja, kaip įvairios tarpininkavimo formos kuria aplinkas, kuriose susipina estetiniai režimai, galia ir technopolitika. Tirdama materialius šių procesų padarinius kūnams ir teritorijoms ji siekia išryškinti politinius subjektyvumus, kuriuos geopolitiniai komunikacijos režimai dažnai niveliuoja.
AGNĖ JOKŠĖ (g. 1993) šiuo metu kuria ir rašo Vilniuje. Naudoja autoetnografijai būdingus įrankius, pasakoja istorijas, kuriose asmeniniai išgyvenimai ir praeities įvykiai (susiję su meilės, intymumo ir draugystės apmąstymais) persipina su supančio pasaulio refleksijomis. Jokšės kūrybos raiškos – rašymas, video bei performansas, kuriomis tyrinėja paralelinių istorijų, užuojautos, susipynusių santykių, queerness ir kalbos temas.
SOFTCHAOS gyvena ir dirba Berlyne, kuria tarpdisciplininio vizualiojo meno, eksperimentinio rašymo ir muzikos srityse, domisi poetika, performanso studijomis ir kritine teorija. Sudėtingi reikšmių sluoksniai softchaos kūryboje dažnai mezgasi iš intuityviai gretinamų pamatinių elementų – kalbos ir teksto, garso ir balso – bei iš naujo kontekstualizuojamų rastų medžiagų. Iš pažiūros tiesmuki softchaos kūriniai neretai yra netolydūs – taip juose išryškinamas vertimo ir perdavimo procesuose atsirandantis daugialypumas.
softchaos tekstai ir performansai buvo įtraukti į „KW Institute for Contemporary Art“ Berlyne (2025), MACBA Barselonoje (2024), ICA Londone (2026) ir festivalio CTM Berlyne (2025) programas. softchaos didžėjavimo praktika pristatyta „Sónar“, „Primavera Sound“, „Les Ardentes“, „Corsica Studios“, „Fabric London“, „Ancienne Belgique“, „Amsterdam Dance Event“ ir kitur.
softchaos akademinis išsilavinimas apima filosofijos magistro laipsnį Kembridžo universitete ir MSc laipsnį Oksfordo universiteto Teisės fakultete.
IRYNA ZAMURUIEVA – menininkė ir tyrėja, šiuo metu Oksfordo universitete rašanti daktaro disertaciją apie Ukrainos žemės ūkio istoriją ir politinę ekologiją. Ją domina fotografija, feministinė teorija, ekokritika, kalbos ir kraštovaizdžio santykis, taip pat „gamtos“ samprata literatūroje ir moksle. Prieš pradėdama doktorantūros studijas, iš Kropyvnyckio Ukrainoje kilusi Iryna šešerius metus Edinburge dirbo klimato ir žemės politikos srityse. Neseniai ji dalyvavo menininkų rezidencijoje „Street Level Photoworks“ Glazge, buvo Humanitarinių mokslų instituto (IWM) Vienoje mokslinė stažuotoja, kuravo tarpdisciplininę meno rezidenciją ir parodas „Climate Art Labs“ Černivciuose ir Kyjive. Iryna taip pat yra viena iš Ukrainos akademinio žurnalo „Commons“ redaktorių.