„Kaip ištraukti strėlę iš širdies, užuot šaukus ant šaulio?“ – klausia poetė Alice Walker. 16-osios Baltijos trienalės prologo renginyje šis klausimas tvyro ore tarsi neišspręstas akordas. Walker primena: nė vienas neišvengiame tos akimirkos, kai širdį perveria sielvartas, pyktis ar neviltis, priversdami mus stoti akistaton ne tik su skausmu, bet ir su tuo, kaip pasirenkame į jį reaguoti.
Modernistiniuose Kompozitorių namuose rengiamas vakaras skleidžiasi šio suvokimo lauke. Sielvartas čia pasirodo ir kaip kolektyvinė, ir kaip netolygiai pakeliama patirtis, formuojama globalios kančios ir gilaus moralinio pralaimėjimo. Į tai atsiliepdami poetai, menininkai ir muzikantai siūlo ne sprendimus, o dėmesingumu, garsu ir bendrabūviu grįstą intervenciją, kuria siekiama atliepti socialinius sopulius jų pačių gyvenamojoje terpėje, nuo jų nenusigręžiant.
Jei toks gestas atrodo nepakankamas, šis nepakankamumas yra neatsiejama kūrinio dalis. Neviltis ir gedėjimas čia suvokiami ne kaip spręstinos lygtys, o kaip klausymosi erdvės, kuriose įmanomi tampa kantrybė, poringumas bei rūpestis. Pasilikti su neviltimi yra ištikimybės aktas, prisiderinimas prie to, kas dar nenunyko: prie anapus raudos glūdinčio blausaus vilties atkaklumo ir prie to, kas tyliai lūkuriuoja, kol vėl bus išgirsta. Jei ši akimirka reikalauja sielvarto, leiskime jam skleistis netikėtais, nevaldomais būdais. Alice Walker yra priminusi, kad „sunkūs laikai prašosi pasiutiškų šokių“. Vėliau ir mes pereisime prie audringo judesio.
Daugiau informacijos netrukus.
NIKITA KADAN – menininkas iš Kyjivo, kuriantis objektus, instaliacijas, tapybos darbus ir įvairaus formato kūrinius ant popieriaus. 2007 m. jis baigė Kyjivo Nacionalinę vizualiųjų menų ir architektūros akademiją. Savo meninėje praktikoje Kadanas daugiausia dėmesio skiria Ukrainos istorijai, taip pat politiniams, socialiniams ir meniniams jos kasdienio gyvenimo aspektams. Jį domina kolektyvinės atminties ir atminties politikos temos. Savo darbuose Kadanas remiasi Ukrainos meninio avangardo istorija, yra bendradarbiavęs su architektais, istorikais ir rašytojais. Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą menininkas savo kūryboje atvirai nagrinėja karo patirtį.
NATALIA SIELEWICZ – meno istorikė, rašytoja, Varšuvos modernaus meno muziejaus vyriausioji kuratorė. Savo kuratorinėje praktikoje ji nagrinėja feminizmo, afekto politikos ir technologijų poveikio šiuolaikiniam subjektyvumui temas. Sielewicz domina menas, kuris ne tik atspindi tikrovę, bet ir padeda kurti naujas kalbas bei egzistavimo būdus. Šie interesai jos parodoms suteikia tarpdiscipliniškumo: jose neretai susipina performansas, eksperimentinis kinas, trumpalaikės meninės akcijos ir literatūra. Sielewicz savo kuratorinėje praktikoje derina asmeniškumą ir universalumą, dažnai pasitelkdama autofikciją kaip vieną iš kuratorinių strategijų.
