Birželio 4 d., penktadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje
Kai kažkas nusičiaudėja valgio metu, šalia esantis žmogus prašo jo pasakyti savo gimimo vietą.
William Crooke, Šiaurės Indijos religija ir folkloras (1926)
Vasara yra gėlių, žiedadulkių bei saulės metas, taigi, ir čiaudulio sezonas. Šis įspūdingas kvėpavimo refleksas, kurio metu išspjaunama apie 40,000 burnoje esančių dalelyčių, ir kuris gali vykti nuo 150km/h iki 1045 km/h greičiu (tai beveik 85% garso greičio), jau seniai kursto žmogaus vaizduotę ir paskatino atsirasti daugybę mitų. Stebuklingas ženklas, dievų pranašystė ar sielos perkėlimo būdas – čiaudulys yra reikšmingas nosies įvykis, kuris gali atrodyti ir grėsmingas, ir linksmas.
Penelopei bekalbant Telemachas nusičiaudėjo taip garsiai, kad sudrebėjo visas namas. Tai išgirdusi ji nusijuokė ir pasakė Eumajui: „Negi tu negirdėjai, kaip nusičiaudėjo mano sūnus, kai aš kalbėjau? Tai gali reikšti tik viena – visi mano gerbėjai bus nužudyti…
Šiame pokalbyje Aaron Schuster tyrinės čiaudulio filosofiją ir estetiką kino istorijoje, pradedant nuo paties pirmo autorinių teisių saugomo filmo, dingusio Hitchcocko čiaudėjimo triuko, vienintelės Harpo Marxo ištartos frazės ekrane ir baigiant Edie Sedgwick šniurkščiojimais bei vienu paslaptingiausių Marcelio Duchamp‘o kūrinių „Kodėl nenusičiaudėjus, Rose Selavy?“
Renginys vyks anglų kalba. Įėjimas nemokamas. Paskaita prasideda 18:00.
Iliustracija: kadras iš filmo Bonnie Scotland (1935), rež. James W. Horne