Balandžio 30 d., ketvirtadienį, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (Vokiečių g. 2) atidaroma tarptautinė grupinė paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“. Ši paroda, kuruojama prieš metus centrui pradėjusio vadovauti kuratoriaus, rašytojo Valentino Klimašausko, žymės jo parodinės programos pradžią ir atskleis, kokią šios institucijos viziją jis siekia įgyvendinti.
Vilniaus senamiestyje įsikūręs ŠMC iki šiol vieniems atrodė atšiaurus dėl modernistinės architektūros, kitiems – veikiau kaip meditacinė erdvė tarp meno kūrinių dėl galimybės parodas patirti ramioje aplinkoje, tretiems galbūt net kėlė įtampą dėl darbų, kurių prasmė neatsiskleidžia iš pirmo žvilgsnio. Tačiau naująja paroda siekiama parodyti, kad institucija yra atvira ir nori savo parodas pristatyti prieinamai įvairaus amžiaus žiūrovams – nuo mažiausių iki vyriausių, įtraukiant juos skirtingais būdais į parodos patyrimą.
Artėjant atidarymui, parodos kuratorius sutiko pasikalbėti apie tai, kokie pokyčiai vyksta institucijoje, kas laukia naujojoje parodoje ir kokie renginiai ją lydės.
Jau metus vadovaujate Šiuolaikinio meno centrui. Pradėjęs eiti pareigas, paveldėjote ankstesnio vadovo Kęstučio Kuizino suformuotą institucijos programą, kuri baigėsi paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“. Būsima paroda „Superklijai, arba Sukurti draugą“ bus pirmoji jūsų, kaip ŠMC vadovo, parodinės programos paroda. Tad pokalbį norėčiau pradėti nuo jūsų vizijos centrui. Kas per pirmuosius vadovavimo metus jau spėjo pasikeisti ir kokias ateities kryptis matote?
Valentinas Klimašauskas [V.K.]: Kaip kuratorius, o dabar ir institucijos vadovas, stipriai tikiu santykio su kontekstu paieškomis. Kadangi ŠMC buvo ir kartais vis dar yra kritikuojamas dėl modernistinio pastato interjerui būdingo akinančio baltumo, šaltumo ar apskritai dėl šiuolaikiniam menui priskiriamo neperskaitomumo, net tam tikros arogantiškos laikysenos, vienas svarbiausių pirminės vizijos raktažodžių man buvo dosnumas: dėmesio auditorijai dosnumas, informacinės medžiagos dosnumas, dosnesnės lankytojo patirties sukūrimas, palankesnių darbo sąlygų kūrimas pačioje įstaigoje ir panašiai. Tik pradėjęs darbą supratau, kad šį „dosnumo“ pažadą sunku realizuoti dėl nepakankamo finansavimo, nuolatinio darbuotojų persidirbimo, mano paties nepatyrimo, bendros finansavimo ir prioritetų kaitos, polikrizės ir kitų aplinkybių.
Nepaisant to, o gal kaip tik reaguojant į šiandienos sunkumus ir kataklizmus, natūraliai kyla klausimas, ką tokiame pasaulyje gali pasiūlyti šiuolaikinis menas. Kiek mes, kaip viena istoriškai svarbiausių regiono institucijų, galime įsitraukti į pasaulį ir visuomenę krečiančius procesus, pasiūlyti tam tikrus derybinius, tarpininkavimo svertus ar buvimo ir apmąstymo kartu erdvę. Todėl ŠMC vizijoje visų pirma norisi matyti instituciją, kuria galėtų pasitikėti tiek joje ar su ja dirbantys profesionalai, tiek mūsų auditorija. Tai ilgas, lėtas ir kartais skausmingas procesas, kurio metu labiausiai turėsime keistis mes patys, ŠMC. Sena tiesa – vizija ir pokyčiai prasideda nuo savęs.
Būsimos parodos pavadinimas „Superklijai, arba Sukurti draugą“ iš pirmo žvilgsnio leidžia nujausti bendrystės, artumo ir santykių mezgimo temas. Apie ką iš tiesų yra ši paroda ir ko joje gali tikėtis lankytojas? Ar ji kuo nors skirsis nuo ankstesnių ŠMC parodų? Jei taip, koks būtų esminis skirtumas?
V. K.: Būsima paroda, bent jau formaliai, atveria naują ŠMC istorijos puslapį, nes su ja prasideda ir naujo ŠMC vadovo parodinė programa. „Superklijai, arba Sukurti draugą“ kuriama kaip nuoširdus gestas, gal net kiek naivus kvietimas iš naujo pergalvoti šiuolaikinio meno funkciją, jo vaidmenis šiuolaikiniame dramatiškai problemiškame pasaulyje.
Išskirtinis šios parodos bruožas – didesnis dėmesys figūratyviam menui, kuriuo, lyg žiūrovais per parodų atidarymus, siekiame pripildyti visas ŠMC parodų sales. Norisi tikėti, kad toks figūratyvinių kūrinių įvairovės dosnumas taps proga lankytojams išsirinkti jiems artimą kūrinį ir užmegzti naują santykį su šiuolaikiniu menu.
Tęsiant pokalbį apie parodą, norisi atkreipti dėmesį į vieną iš kertinių jos kūrinių – 1968 m. Algirdo Aramino filmą „Kai aš mažas buvau“, kurio ištrauka bus rodoma bendradarbiaujant su Lietuvos kino centru. Koks šio filmo ryšys su ŠMC? Ir kaip šis praeityje sukurtas filmas mezga ryšį su jau šiuolaikiniais kūriniais, kurie bus eksponuojami parodoje?
V. K.: Taip, nenuvertinant kitų parodos kūrinių, galima drąsiai teigti, kad būtent šis darbas inspiravo pačią parodą. Joje matysime ištrauką iš filmo „Kai aš mažas buvau“, filmuoto mūsų erdvėse praėjus metams po tuometinių Vilniaus parodų rūmų, dabartinio ŠMC, atidarymo 1967-aisiais.
Filmo scenoje nufilmuota vyresnio mokyklinio amžiaus jaunuolių grupė, dalyvaujanti ekskursijoje po 1968 m. Respublikinę taikomosios dekoratyvinės dailės parodą. Tikiuosi, kad ši ištrauka suveiks kaip svaiginanti kelionė laiku, priverčianti atsisukti į meno ir institucijos atmintį, istoriją, nes ir šiuolaikinis menas, manau, jau tapo istoriniu fenomenu – kažkuo, kam reikia naujo pavadinimo ir naujos prieigos.
Sprendžiant iš minimo epizodo, modernistinis menas ir tada susidūrė su panašiomis įtampomis tarp vadinamojo aukštojo meno ir plačiosios auditorijos. Filme moksleiviai pabėga iš ekskursijos po parodą – jaunystės vitališkumas nugali manieringus modernaus meno terminus. Ši scena aktuali ne tik mums, bet ir kitoms meno institucijoms, nes ji padeda kelti klausimus, dėl kokių priežasčių parodos atstumia, kodėl iš jų bėga ar jų vengia ir mūsų laikų auditorijos. Kas atstumia ar gąsdina mūsų žiūrovus? Ir dar svarbesnis klausimas tiek šios parodos, tiek apskritai ŠMC vizijos kontekste – kas galėtų padėti mums susidraugauti šiais fragmentacijos ir poliarizacijos laikais?
Beje, vieną iš filme rodomų kūrinių – Vidos Gruzdaitės tekstilės darbą „Susitikimas“ (1967) – mums pavyko rasti, ir jis bus eksponuojamas šioje parodoje. Simboliška, kad jame šalia dviejų žmogiškų figūrų vaizduojamas arklys – motyvas, svarbus ir rodomoje filmo ištraukoje, simbolizuojantis pasąmonę, veržlumą, nevaržomas aistras, jausmus.
Paroda tarptautinė – joje dalyvaus tiek Lietuvos, tiek užsienio menininkai. Ar galėtumėte pasidalinti, kokius jau pažįstamus vardus žiūrovai joje sutiks, o kieno kūryba Lietuvoje galbūt bus rodoma pirmą kartą?
V. K.: Man, kaip parodos kuratoriui, visi joje esantys kūriniai atrodo vertingi, inspiruojantys ir verti auditorijos laiko. Kitu atveju jų parodoje nebūtų. Kadangi centrinis jos kūrinys yra 1968 m. filmo ištrauka, parodoje nevengiame ir istorinių menininkų bei jų kūrinių – juk dalis mūsų kintančios auditorijos jų tikriausiai nėra mačiusi.
Žvelgiant chronologiškai, norisi išskirti istorinius, šios parodos kontekste seniausius, dar nerodytus Antano Sutkaus kūrinius iš ciklo „Aklųjų mokykla“ (1962), Eglės Rakauskaitės videokūrinį „Veidai“ (1998–1999), rodytą pirmajame Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje, specialiai parodai sukurtas ukrainietės Katerynos Lysovenko freskas ir tapybos kūrinius, didžiausias parodoje, kvėpuojančias kinetines Pakui Hardware instaliacijas, Rebeccos Ackroyd sapniškai tikroviškas skulptūras, jautrias queer tematika kurtas Janinos Sabaliauskaitės, Volungės Aušros Griškonytės, Katsiarynos Miats, Karolio Radziszewskio fotografijas, juodaodžių transžmonių patirtis Maty Biayendos tekstilėje ar neoafroromantiškas Polio Taburet skulptūras. Bent pusė parodos menininkų iki šiol Lietuvoje nebuvo rodyti – tarp jų yra jaunų, kylančių, pražiūrėtų, platesnei visuomenei mažiau žinomų vardų, taip pat tokių, kurie jau kurį laiką formuoja Europos ir kitų regionų meno scenas.
Įprasta, kad ŠMC veikiančią parodą praplečia renginių programa: organizuojami susitikimai su kūrėjais, kviečiama į ekskursijas, rengiamos dirbtuvės jaunimui. Kokia viešųjų renginių programa numatyta šios parodos kontekste?
V. K.: Pradėsiu nuo atidarymo renginių. Norisi išlikti kritiškam tradicinei didesnių institucijų atidarymų kultūrai. Meno kritikė Rosalind Krauss dar dešimtame dešimtmetyje kritikavo vadinamojo vėlyvojo kapitalizmo kultūrinę logiką, pagal kurią didieji pasaulio muziejai pradėjo keliaklupsčiauti prieš likvidų globalų kapitalizmą ir jo materialius bei nematerialius pavidalus. Norėtųsi, kad atidarymo renginiai ne dar labiau fragmentuotų mūsų plačią auditoriją į naujas hierarchijas, bet ją „klijuotų“ ir atvertų galimybes naujoms pažintims.
Todėl šįkart norisi atviresnės, labiau mūsų bendruomenę vienijančios erdvės. Tokią erdvę atidarymo dieną inicijuos Vilniuje gyvenanti menininkė Malka Sultan kartu su Vilniaus dailės akademijos studentais. Jie kuria performatyvią, skirtingų bendruomenių gatvių nuotaiką primenančią, visą dieną trunkančių pietų ar vakarienės situaciją „Bendruomenių gatvės“. Atidarymo dieną taip pat bendradarbiausime su „Radio Vilnius“ – jų didžėjai rūpinsis visos dienos muzikine programa ir pokalbiais, taip pat tikimės bent poros gyvų muzikinių pasirodymų, tačiau tegul tai kol kas lieka siurprizas.
Vėliau, šių metų lietuviškos LGBTQ+ „Pride“ savaitės metu, birželio pradžioje, preliminariai organizuojame bendrą renginį su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS). Planuojame filmo „Julija“ (rež. Jackie Baier, 2013) apie iš Klaipėdos kilusią transseksualę Juliją peržiūrą, menininkės Agnės Jokšės specialiai Julijai parašyto teksto skaitymo performansą. Vakarą pratęs lenkų menininkės Filipkos Rutkowskos performansas, kurio temos – jos darbininkų klasės kilmė, migracija, seksualumas, švietimas bei meno praktikos.
Kitas svarbus ŠMC, kaip išskirtinę regiono kuratorinę patirtį sukaupusios institucijos, atsivėrimo gestas yra dalijimasis savo kuratoriniu žinojimu. Sieksime kas porą mėnesių organizuoti atviras menininkų portfolio peržiūrų dienas, kurių metu iš anksto užsiregistravę menininkai galės susitikti su mūsų kuratorių kolektyvu ir aptarti įvairius jiems rūpimus meninius bei kuratorinius klausimus. Tikimės, kad tokios praktikos taps tęstinės, padės mūsų institucijai labiau atsiverti ir, pratęsiant anksčiau užduotą klausimą apie ateitį bei viziją, tapti nuoširdžiai dosnesnei.
Parodos „Superklijai, arba Sukurti draugą“ atidarymas Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) vyks balandžio 30 d., ketvirtadienį, ir truks beveik visą dieną – nuo 12 iki 23 val. Visą dieną lankytojų lauks įvairi atidarymo programa. Parodą bus galima aplankyti iki 2026 m. rugsėjo 6 d., o visą šį laiką ją lydės periodiškai vyksiantys renginiai.
Titulinė nuotrauka: Valentinas Klimašauskas. Fotografas: Tautvydas Stukas.