Šį mėnesį Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skaitykloje prasideda nauja viešų pokalbių ir paskaitų serija „Kritinis artumas“.
Serija „Kritinis artumas“ kviečia apmąstyti diskursus ir temas, neišvengiamai lydinčias šiuolaikinį meną. Šiandienių krizių fone menas neatsiejamas nuo aplinkybių, kuriomis jis atsiranda ir kurios tampa vienu svarbiausių jo suvokimo, sykiu ir jo galios veiksnių. Tai fizinės ir materialios meno sąlygos, visą kasdienybę – ne tik meną – persmelkusios technologijos ir socialinė dinamika, atskleidžianti, kaip kuriamas autoritetingumas ir legitimumas, galiausiai – pati krizė, kuri tampa ne trūkiu istorijos tėkmėje, o nuolatine šiuolaikinio pasaulio būkle. Šie klausimai iškyla per tai, kas kuriama, rodoma ir aptariama. Šioje serijoje, kartu žyminčioje bendresnę Šiuolaikinio meno centro viešosios programos kryptį, jų imamasi kviečiant įsitraukti, suprasti ir mąstyti kartu.
Šiuolaikinis menas čia tampa akstinu kalbėti apie šiuolaikybę plačiąja prasme. Filosofai Giorgio Agambenas ir Peteris Osborne’as ją, nors kiekvienas savaip, teoretizuoja kaip dabartį, kuri nesutampa pati su savimi. Osborne’ui šiuolaikybė yra struktūra, kurioje skirtingi laikai nesusilieja į vientisą visumą, o dabartį palaiko fiktyvi, tačiau globalizacijos sąlygomis neišvengiama konstrukcija. Agambenui šiuolaikybė veikiau yra pozicija, leidžianti nesutapti su savo laiku, matyti ne tik jo šviesą, bet ir tamsą – kitaip tariant, įsitraukti į šiuolaikybę per kritinį santykį.
Atsižvelgiant į šią dinamiką, serijos pavadinimas yra nuoroda ir į modernistinę prielaidą, kad meno suvokimui reikalingas kritinis atstumas. Tačiau šiandien šios prielaidos nebeįmanoma priimti tiesiogiai, nes nebėra kur atsitraukti: tai, ką norėtume stebėti iš šalies, veikia ir mus pačius – esame kritiškai arti. Kritinį artumą kaip alternatyvą atstumui siūlė Bruno Latouras, teigdamas, kad žvilgsnis iš niekur yra ne objektyvumo sąlyga, o jo praradimas. Šis apvertimas svarbus ir serijos kontekste: artumas čia nėra pasirinkimas, nes karas, klimato kaita ir kitos krizės yra kritiškai arti, nepaisant to, kaip apie jas mąstome. Todėl kviečiame rinktis artumo kryptį – įsitraukti, kartu išlaikant skirtį, leidžiančią apie tai mąstyti.
Serijos svečiais taps tiek praktikai – menininkai ir kuratoriai, – tiek teoretikai bei kitų sričių atstovai, dirbantys su skirtingais šiuolaikybės pjūviais: technologijomis, ekologija ir politinėmis dabarties formomis. Aptardami konkrečias kiekvieno svečio praktikas, serijoje jas matysime platesniuose veiksnumo, legitimumo, atsakomybės ir galios kontekstuose. Todėl serija skirta ne vien meno laukui, o joje keliami klausimai bus plėtojami ir kitose Šiuolaikinio meno centro viešosios programos dalyse – skaitiniuose, edukacinėse programose ir skaityklos veiklose.
– Edvardas Šumila
Pirmas serijos renginys vyks rugsėjo 24 d. Reginio metu susitiksime su italų kuratoriumi, buvusiu Romos šiuolaikinio meno muziejaus „MACRO“ meno vadovu Luca Lo Pinto.
EDVARDAS ŠUMILA – Vilniuje gyvenantis kuratorius ir rašytojas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo fortepijoną, vėliau – muzikologiją, kurioje šiuo metu dėsto. 2013 m. įkūrė elektroninio garso praktikoms skirtą festivalį AHEAD, 2015–2018 m. vadovavo šiuolaikinės muzikos festivaliui „Druskomanija“. Nuo 2023 m. yra Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Vilniuje kuratorius; tarp jo projektų – Piotro Bury Łakomy paroda „Garden Exit“ (2025), Jono Meko ir G. Verdi „Requiem“ (2024), įgyvendintas kartu su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru bei Pompidou centru Paryžiuje, ir filmų programa „Kitokia valia: Palestinos filmai“ (2023). Šiuo metu jis yra The New School for Social Research universiteto Niujorke doktorantas; disertacijoje nagrinėja politinį meno angažuotumą nuolatinių krizių sąlygose. Jo tekstų publikuota e-flux Notes, „Glissando“, Echo Gone Wrong ir kituose leidiniuose, o jo sudarytas M. K. Čiurlioniui skirtas žurnalo Escape as a Journal numeris (Lietuvos kultūros institutas) 2026 m. pelnė meno kritikos apdovanojimą.