Rudens parodų sezoną Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) skyrė ryškioms regiono menininkėms ir kuratorėms. Spalio pradžioje atidaryta lietuvių menininkės, kompozitorės Linos Lapelytės personalinė paroda „Sambūriai“, kurią kuravo Virginija Januškevičiūtė ir Aistė Liuka Jonynaitė. O spalio 23 d., penktadienį, ŠMC (Vokiečių g. 2, Vilnius) duris atvers lenkų vizualiojo meno kūrėjos, kino režisierės Agnieszkos Polskos personalinė paroda „Siaubas Geismas Fantazija“. Ją kuruoja iš Stokholmo kilusi Maria Lind – rašytoja, pedagogė ir šiuolaikinio meno muziejaus „Kin“ Kirunoje vadovė.
Artėjant parodos atidarymui, daugelį metų bendradarbiaujančios kūrėjos sutiko papasakoti apie savo profesinių kelių sankirtas ir būsimą parodą, kurioje judantis vaizdas, garsas, tekstilė, grafika ir kinetinės skulptūros kviečia tyrinėti žmogaus, technologijų ir vaizduotės santykį.
Neseniai Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje vykusioje parodoje „Superklijai, arba Sukurti draugą“ buvo nagrinėjami žmonių tarpusavio ryšiai – kas mus laiko drauge ir kada mes kaip visuomenė pradedame byrėti. Kadangi jūs jau esate dirbusios kartu, pamaniau, kad būtų įdomu pradėti šį pokalbį nuo judviejų ryšio.
Kaip sakytumėte, kas yra jūsų „klijai“ – kas sieja judviejų kūrybą ir mąstymą? Gal galėtumėte trumpai prisiminti ir savo bendradarbiavimo istoriją – kur esate dirbusios kartu ir nuo ko viskas prasidėjo?
Maria Lind: Pirmiausia labai nustebau ir apsidžiaugiau, kai gegužę Valentinas Klimašauskas paklausė, ar norėčiau prisidėti prie Agnieszkos parodos. Tad ši paroda tikrai nėra daugelį metų brandintos kuratorinės koncepcijos rezultatas. Man ji veikiau yra proga pasidžiaugti Agnieszkos kūryba, kurią atradau maždaug prieš dešimtmetį, kai Berlyne susipažinau su pačia Agnieszka ir pirmą kartą pamačiau jos darbus.
Vienas pirmųjų dalykų, patraukusių mano dėmesį, buvo jos gebėjimas konstruoti vaizdus taip, kad jie vienu metu ir užburia, ir kelia nerimą. Tuo metu vadovavau Stokholmo „Tensta konsthall“, o mūsų interneto svetainėje buvo galerijos skiltis. Pasiūliau Agnieszkai greta kitų menininkų joje pristatyti savo darbus. Vėliau, 2016-aisiais, pakviečiau ją dalyvauti Gvangdžu bienalėje Pietų Korėjoje. Nuo tada mūsų pokalbis iš esmės nenutrūko.
Agnieszka Polska: Galiu pridurti, kad mano ryšys su Maria primena labai ilgą, vis dar besitęsiantį pokalbį. Daugeliu atžvilgių ji man yra mentorė, stipriai paveikusi mano kūrybą. Ne kartą ji paskatino mane pasukti viena ar kita kryptimi, išbandyti naujas raiškos priemones – pavyzdžiui, didelio formato tekstilės spaudinius, kuriuos pristatysime ir parodoje Vilniuje.
Maria nepaprastai įžvalgi ir drąsi. Kad ir ko ji imtųsi, viskas įgauna tokią įtampą ir svorį, jog tarytum išgaubia mūsų mažytės visatos audinį ir priverčia pasijusti pačiame jos centre – nesvarbu, ar būtume Gvangdžu, Vilniuje, ar Kirunoje.
O dabar pakalbėkime apie dar vieną ryšį – jūsų abiejų santykį su ŠMC. Pradėčiau nuo klausimo Agnieszkai.
Agnieszka, Lietuvos šiuolaikinio meno sceną stebintiems žmonėms jūsų kūryba jau pažįstama iš kelių mūsų šalyje pristatytų projektų, dalį jų pastaraisiais metais rodė ŠMC. Pavyzdžiui, 2025 m. programoje „Judantys vaizdai Sapiegų rūmuose“ buvo parodyti keli jūsų videokūriniai. O 2026-aisiais, ypač žvarbią lietuviškos žiemos dieną, ŠMC skulptūrų kieme buvo parodytas jūsų videokūrinys „The New Sun“. Abu šie pristatymai buvo palyginti trumpi.
O štai dabar ŠMC rengiate personalinę parodą, kuri veiks nuo spalio iki sausio. Joje bus pristatyti nuo 2014 m. iki šių dienų sukurti darbai, tad tai bus iki šiol išsamiausia jūsų kūrybos paroda Lietuvoje. Ko lankytojai gali tikėtis iš šios platesnės pažinties su jūsų kūryba? Ar parodoje bus ir Lietuvos publikai dar nematytų darbų, ir tokių, su kuriais ji jau turėjo progą susipažinti?
AP: Taip, anksčiau Lietuvoje esu pristačiusi nemažai savo videokūrinių. Vis dėlto mums pavyko atrinkti ir tokių darbų, kurie čia dar nebuvo rodyti. Parodoje susitiks įvairios medijos: kartu su Maria atrinkome keletą filmų, grafikos ir tekstilės spaudinių, taip pat kinetinių skulptūrų. Kai kurie videokūriniai Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą.
Vienas svarbiausių parodos darbų – „Red River“. Tai trumpametražis vaidybinis filmas, nufilmuotas Graikijoje ir Indonezijoje iš pirmojo asmens šaudyklėms (first-person shooter, FPS) būdingos perspektyvos – tarsi veikėjo akimis. Šis siurrealistinis kūrinys perteikia šiandienos žmogaus, stebinčio globalius politinius įvykius, emocinį kraštovaizdį, kuriame pasakojimai apie smurtą susilieja su beprasmiu mašinų generuojamu turiniu.
Kitas parodoje rodomas videokūrinys – prieš trejus metus sukurtas „The Book of Flowers“. Tai trumpa mokslinės fantastikos istorija, siūlanti įsivaizduoti kitokią augalų ir žmonių santykių raidą. Mano sugalvotoje istorijoje žmonės kadaise buvo pagrindiniai milžiniškų gėlių apdulkintojai, o augalų karalystę ir mūsų rūšį siejo intymi simbiozė. Tačiau technologijų raida pakeitė šį santykį ir galiausiai atvedė prie dabartinės padėties. Kartu tai filmas apie patį pasakojimą kaip technologiją.
Parodoje bus ir kinetinių skulptūrų ciklas „Braudel’s Clocks“, jungiantis objekto ir judančio vaizdo savybes. Kiekvieną skulptūrą sudaro skaitmeninių spaudinių seka, kurios elementai juda panašiai kaip laikrodžio rodyklės.
ŠMC rūsyje pristatysime „The Thousand-Year Plan“ – įtraukią dviejų kanalų videoinstaliaciją, poetine kalba pasakojančią apie Lenkijos kaimo elektrifikaciją pirmaisiais dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo. Šis procesas kūrinyje susiejamas su šiandienos technologijų plėtra.
Paroda išeis ir už ŠMC sienų, į miestą. „Wayward Pigeon“ – didelės apimties projektas, kurį mudvi su Maria kartu įgyvendinome Timišoaros bienalėje. Tai labai poetiškas, man itin brangus kūrinys, skirtas vienam ypatingam pašto balandžiui.
Maria, tai pirmas kartas, kai ŠMC pristatote savo kuratorinį projektą. Kas jus patraukė šioje institucijoje ir kodėl ji pasirodė tinkama vieta Agnieszkos kūrybai pristatyti?
ML: ŠMC yra viena mano mėgstamiausių meno institucijų nuo pat pirmojo apsilankymo čia prieš maždaug 30 metų. Tai susiję ir su mano ilgamečiu domėjimusi Rytų bei Šiaurės Europa – regionu, iš kurio pati esu kilusi. Devintame dešimtmetyje dauguma mano draugų traukė į Viduržemio jūros šalis – ir pati ten keliskart lankiausi, – tačiau mane iš tikrųjų masino Rytų Europa, jos istorija ir geopolitika. Po šį regioną keliavau dar prieš griūvant Berlyno sienai, lankiausi ir Baltijos šalyse, nors iki Sovietų Sąjungos žlugimo buvau spėjusi pabuvoti tik Estijoje. Lietuvą ir Latviją aplankiau jau dešimto dešimtmečio pradžioje. O jei jau dirbi su menu ir esi rimčiau į jį įsitraukęs, anksčiau ar vėliau neišvengiamai susiduri su ŠMC. Nuo tada jis ir liko viena mano mėgstamiausių institucijų. ŠMC turi nepaprastai įdomią istoriją, yra įsikūręs gražiame pastate pačiame Vilniaus centre, teritorijoje, kuri karo metais priklausė getui, tad ir pati vieta paženklinta tragiškos istorijos. Svarbūs dalykai čia vyksta jau daugelį dešimtmečių.
Kalbant apie Agnieszkos parodą, kvietimas atėjo iš ŠMC direktoriaus Valentino. Būtent jis sumanė surengti Agnieszkos kūrybos parodą – tad, galima sakyti, jis yra viso šio sumanymo architektas, o mudvi su Agnieszka mielai jį įgyvendiname. Žinoma, pasitaiko įvairių išimčių, bet apskritai man įdomiausias menas gimsta visuomenėse, išgyvenančiose pokyčius – ten, kur niekas nėra iki galo stabilu ar nuspėjama, kur žmonėms tenka susidurti su permainomis ir iššūkiais, neretai labai sudėtingais. Tas pats pasakytina ir apie menines praktikas, ir apie institucijų darbą. Tad viskas čia labai natūraliai susiėjo. Žvaigždės danguje susidėliojo į tinkamą konsteliaciją!
O dabar pereikime prie visų nekantriai laukiamos parodos „Siaubas Geismas Fantazija“. Jos pavadinime susitinka trys stiprūs žodžiai, o pirmasis – siaubas – iškart nurodo į atskirą žanrą. Kadangi viena pagrindinių jūsų raiškos priemonių yra videomenas, siaubas neišvengiamai primena ir turtingą kino tradiciją, dažnai persidengiančią su įvairiais fantastikos žanrais ir tyrinėjančią įsivaizduojamus pasaulius, nejaukos patirtis, susidūrimus su nežinomybe. Kodėl pasirinkote būtent šiuos žodžius? Ar parodos lankytojai turėtų tikėtis siaubo – ir jei taip, kokio?
ML: Pavadinimą pasiūliau aš, o žodžius pasiskolinau iš Agnieszkos kūrinių. Man, kaip kuratorei, svarbu visada atsispirti nuo pačių darbų. Šiuo atveju iš jų gimė ir pats parodos pavadinimas.
AP: Šie žodžiai – iš filmo „The Book of Flowers“, kuriame pasakojimas kaip žanras nagrinėjamas technologijų kontekste. Siaubo elementų parodoje tikrai bus. Man regis, šiandien kurti parodą be jokio siaubo elemento tiesiog neatitiktų mūsų pasaulio, kuriame gyvename, tikrovės. Vis dėlto parodoje netrūks ir geismo, ir fantazijos. Nemanau, kad šiedu žanrai – siaubas ir fantastika – iš tiesų yra priešybės: čia jie labai glaudžiai susipynę. Siaubas kyla iš medijų pertekliaus, tačiau tas pats perteklius kursto ir geismą. O fantazija čia susijusi su poezija kaip būdu įveikti siaubą. Fantazija gali klaidinti, tačiau mums reikia ir šios apgaulės, ir vaizduotės. Kad įveiktume siaubą, be poetinės vaizduotės tiesiog neapsieisime.
Agnieszka, jūsų filmuose ir instaliacijose garsas ir vaizdas dažnai sukuria labai įtraukią patirtį. Kaip kuriate šį emocinį ir juslinį savo kūrinių matmenį?
AP: Žinoma, šis matmuo priklauso nuo erdvės, nuo kūrinio erdvinio konteksto. Manau, mums labai pasisekė – turime šią nuostabią erdvę, išskirtinę ne tik Europos, bet gal net pasaulio mastu. Toks jausmas, kad daug kas jau padaryta už mus. Nereikia visko kurti nuo nulio: į ŠMC užėjęs lankytojas savaime panyra į savotišką ramybės ir melancholijos būseną. Norėtume šią erdvę keisti kuo mažiau, nes didelių architektūrinių intervencijų ji nė nereikalauja.
Daugelyje mano kūrinių kuriami garsiniai ir vaizdiniai kraštovaizdžiai, o žiūrovo kūnas tampa labai svarbia šios struktūros dalimi. Pavyzdžiui, vienoje parodos videoinstaliacijoje lankytojas atsidurs tarp dviejų ekranų. Abiejų vienu metu matyti nebus įmanoma, tačiau abiejų kanalų garsai persidengs ir kurs aplinką, kuri kartais bus harmoninga, kartais – disonuojanti. Man patinka panardinti žiūrovą į kūrinį ir sukelti stiprią afektinę reakciją, tačiau kartu sąmoningai sukuriu galimybę atsiriboti, kad žiūrovas nesijaustų manipuliuojamas.
Maria yra sakiusi, kad jūsų kūriniai apmąsto individą ir jo socialinę atsakomybę. Kokie atsakomybės klausimai jums šiandien aktualiausi? Kaip matote santykį tarp individualios atsakomybės ir globalių procesų?
ML: Klausimas labai platus. Akivaizdus atsakymas būtų toks: reaguoti turime daugybe skirtingų būdų. Man svarbiausia nepamiršti, kokį poveikį mano veiksmai daro kitiems žmonėms, ir kurti erdvę tam, apie ką jau kalbėjome, – poetinei vaizduotei. Šitokiais laikais be jos neišsiversime.
AP: Man irgi atrodo, kad tai labai platus klausimas. Į jį sunku atsakyti pernelyg nesupaprastinant – tiesą sakant, jaučiu, kad visą savo kūrybinę praktiką paskyriau bandymui rasti atsakymus. Ar mūsų individualūs veiksmai iš tiesų ką nors lemia? Ar esame aukos, ar budeliai? Nuo kurio istorijos momento prasidėjo ši atsakomybė?
Sakyčiau, pirmiausia – ir kaip menininkai, ir tiesiog kaip žmonės – turėtume suvokti, kas vyksta aplink mus. Tai pati pamatinė atsakomybė. Parodoje pasirodantis „Wayward Pigeon“ čia galėtų būti savotiškas poetinis pavyzdys: pasiuntinys, pats pasirenkantis, kurias žinutes perduoti.
ML: Dar norėčiau pridurti, kad man seniai kirba ne tik klausimai „kas?“ ir „kodėl?“, bet ir „kaip?“. Kaip mes darome vienus ar kitus dalykus? Šiuo metu vadovauju šiuolaikinio meno muziejui „Kin“ Kirunoje, Švedijos Laplandijoje. Klausimas, žinoma, kur kas platesnis nei tai, kokius menininkus kviečiame ir kokius kūrinius jie pristato. Kaip tie kūriniai rodomi? Kaip elgiamės su menininkais? Ar tiesiog rengiame grupines parodas, skirtas vienai ar kitai temai? O gal iš tiesų stengiamės ties tam tikrais klausimais užtrukti ilgiau – kelerius metus dirbti su tomis pačiomis problemomis ir temomis, su konkrečia žmonių grupe? Kaip stengiamės įsitraukti į vietinį kontekstą? Sykiu turime klausti: kaip prisidedame prie meno diskurso ir paties meno raidos vietovėje, kuri daugeliui atrodo atoki ir kur gyventojų palyginti nedaug – Kirunos savivaldybėje jų yra 23 tūkstančiai. Iš dalies atsakyčiau būtent taip: jokiu būdu negalima nustoti kelti klausimo „kaip?“, nes jis eina išvien su atsisakymu priimti status quo kaip savaime suprantamą dalyką.
Jūsų kūriniuose dažnai tyrinėjama, kaip vaizdai, kalba ir naratyvai formuoja mūsų tikrovės suvokimą. Kas jus labiausiai domina kalbant apie technologijų ir vaizduotės poveikį tam, kaip suvokiame pasaulį?
AP: Mane labai domina afekto cirkuliacija visuomenėje. Kaip menininkė ir pati dirbu su afektu – bandau sukelti emocines žiūrovų reakcijas. Tokius kultūros darinius kaip pasakojimai, vaizdai, meno ar muzikos kūriniai suvokiu kaip savotiškas emocijų talpyklas: sukauptos emocijos cirkuliuoja ir keičia mūsų visuomenes, mums be paliovos bandant iš naujo apibrėžti, ką reiškia būti žmogumi.
Visa tai – technologiniai įrankiai. Pavyzdžiui, istorijų pasakojimas yra viena pamatinių informacijos saugojimo technologijų, o vaizdas – technologija, leidžianti iš fragmentiškai suvokiamo pasaulio sulipdyti prasmingą visumą. „The Book of Flowers“ pasakojimai parengia visuomenę technologiniams lūžiams, keičiantiems žmogaus fiziologinius procesus. Pats pasakojimas čia veikia kaip atmintį praplečiantis įrankis, leidžiantis mums klestėti kaip visuomenei. Tačiau, kaip ir bet kuri technologija, jis gali atsigręžti prieš savo kūrėjus – taip juos užvaldyti, kad šie galiausiai lieka pasyvūs ir apskritai nebereaguoja.
Dar yra visas šiuolaikinių afektinių medijų kontekstas. Jos veikia kaip nauja infrastruktūra senoms technologijoms skleisti – infrastruktūra, kurią neretai kontroliuoja veikėjai, savo tikslų siekiantys aplinkos niokojimo ir visuomenių ardymo sąskaita. Kaip yra pasakęs Staffordas Beeras: „Sistemos paskirtis yra tai, ką ji daro.“
Jei parodą „Siaubas Geismas Fantazija“ galima suvokti kaip kelionę per skirtingas suvokimo būsenas, kokią patirtį linkėtumėte lankytojams išsinešti iš parodos?
ML: Nenorėčiau nieko režisuoti iš anksto. Čia panašiai kaip su receptu: gali parinkti ingredientus, nuspręsti, kaip juos derinsi, ir numanyti, koks bus rezultatas. Tačiau kaip tą patiekalą patirs žmogus, kuris jį valgys, priklausys nuo jo paties.
AP: Sakyčiau, to suplanuoti neįmanoma. Rengiant parodą tai bene įdomiausia – niekada negali iki galo numatyti, kaip ją patirs žiūrovai.
Maria, parodos aprašyme užsimenate, kad ji pakvies žiūrovus išeiti į Vilniaus gatves ir pasimokyti iš vieno mikroįvykio – paklydusio balandžio istorijos. Ar tai reiškia, kad paroda išsiplės už ŠMC sienų? Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip ši po miestą pasklidusi parodos dalis siejasi su visa paroda?
ML: Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai balandžius, žinoma, pažįsta kuo puikiausiai. Kai birželį lankiausi ŠMC, pro pastato langus mačiau jų išties nemažai. Tad visus raginčiau dairytis balandžių – tik šįkart ne pačių paukščių, o jų atvaizdų. Planuojame mieste priklijuoti lipdukų, pakabinti plakatų ir bent vieną transparantą su šiuo konkrečiu „Wayward Pigeon“. Viliamės, kad jis patrauks žmonių dėmesį ir sužadins smalsumą. Taip pat galvojame sukurti interneto svetainę, kurioje būtų papasakota jo istorija, o balandžio atvaizdas atsiras ir ŠMC. O gal, Agnieszka, tu pati trumpai pristatytum, kuo „Wayward Pigeon“ toks ypatingas?
AP: Kaip jau minėjau, „Wayward Pigeon“ – pasiuntinys, pats pasirenkantis, kurias žinutes perduoti. Pasiuntinio figūra mane domina jau kurį laiką, ir ne tik šiame kūrinyje. Turbūt todėl, kad menininkas tam tikra prasme taip pat yra pasiuntinys.
Ši figūra man atrodo svarbi ir dabartinės technologinės tikrovės , glaudžiai susijusios su informacijos srautais, kontekste. „Wayward Pigeon“ iš pažiūros gali niekuo nesiskirti nuo kitų balandžių, tačiau tai ypatingas balandis, kurio nevaržo nei sienos, nei psichologiniai apribojimai. Be to, jis niekada nemano, kad jo misija jau baigta. Jo projektas visuomet lieka atviras.
Kadangi parodoje pristatomi videokūriniai reikalauja žiūrovo laiko ir dėmesio, įdomu, kaip jūs pačios matote judančio vaizdo ir auditorijos santykį. Ar siekiate kurti tokią situaciją ar aplinką, kurioje lankytojai būtų skatinami sulėtėti, ilgiau pabūti su kūriniais ir patirti juos savo tempu?
Šis klausimas siejasi ir su platesniu šiuolaikinio gyvenimo kontekstu: daugelis mūsų nuolat skubame, vienu metu darome kelis dalykus, o mūsų dėmesys tampa vis labiau fragmentuotas. Socialiniai tinklai ir skaitmeninės platformos keičia tai, kaip susiduriame su vaizdais ir juos vartojame. Kaip šiame kontekste kuriate darbus, kviečiančius žiūrėti kitaip – lėčiau ir susikaupus?
ML: Nemanau, kad menininkai turėtų stengtis įtikti žiūrovams. Menininkai turėtų kurti tai, ką reikia kurti. Jei vadovautumės logika, kad visada turime taikytis prie žiūrovo, meno laukas būtų ganėtinai nuobodus ir vienalytis. Tik pagalvokite: jau bent dvidešimt metų daugybei menininkų labai svarbus rankų, fizinis darbas, medžiagiškumas, senųjų amatų mokymasis – ir visa tai vyksta pačiame naujųjų technologijų, dirbtinio intelekto ir ko tik nori sūkuryje. Reikia jausti, kur juda srovė.
AP: Sutinku su Maria. Bet dar pridurčiau, kad menininko ir žiūrovo santykis paremtas tarpusavio priklausomybe ir savireguliacija. Mes, menininkai, visada esame priklausomi nuo to, ką žiūrovas žino ir gali atpažinti. Kūrinys neturi jam įtikti, tačiau jei norime užmegzti pokalbį su auditorija, turime atsižvelgti į jos komunikacinius poreikius.
Kita vertus, žmonės eina į meno institucijas ar patys ieško meno ne be priežasties. Jie nesitiki tokios pačios patirties, kokią gauna naršydami socialinius tinklus telefone.
Parodos „Siaubas Geismas Fantazija“ atidarymo dieną, spalio 23 d., penktadienį, 18 val. ŠMC vyks menininkės Agnieszkos Polskos ir kuratorės Marios Lind pokalbis. Atidarymo programą pratęs ir šeštadienio renginiai: spalio 24 d. 15 val. vyks menininkės ir kuratorės vedama ekskursija po parodą, o 17 val. ŠMC skaitykloje Agnieszka Polska skaitys paskaitą „Objektai ir pasakojimai kintančiose aplinkose“. Visi renginiai vyks anglų kalba. Visa atidarymo programa: spausti čia