Gruodžio 2 ir 9 dienomis Vilniuje buvo rodoma filmų apie Palestiną programa „Kitokia valia“ (organizatoriai Šiuolaikinio Meno Centras, edukacijos ir medijų tyrimo erdvė „Meno avilys“ ir kultūros organizacija „artnews.lt“, programą sudarė ŠMC kuratorius Edvardas Šumila). Atrinkti filmai gilinasi į Palestinos ir Palestinos-Izraelio konflikto istoriją, tyrinėdami kasdienio gyvenimo patirtis, pasinerdami į paskirų žmonių istorijas ir pasakojimus. Taip (at)kuriama erdvė, kurioje mūsų santykis su šiomis temomis neapsiriboja skubotais vertinimais ir žuvusiųjų skaičiais, bet įtraukia ir žmogišką domėjimosi, tyrinėjimo, santykio dimensiją. Vienas iš gruodžio 2 d. rodytų filmų „Skambutis iš Gazos“ (Gaza calling, 2012), su kurio režisiere Nahed Awwad pasikalbėjo Tadas Zaronskis portale artnews.lt publikuotame interviu.
Nahed Awwad – palestiniečių kino režisierė, šiuo metu gyvenanti Berlyne. Ji sukūrė du pilno metro ir penkis trumpametražius dokumentinius filmus, prisideda prie parodų kuravimo. Jos filmai rodyti daugelyje tarptautinių kino festivalių, tarp kurių HotDocs filmų festivalis Kanadoje, Prahos žmogaus teisių filmų festivalis, Vision du réel filmų festivalis Šveicarijoje. Nahed Awwad dokumentinis kinas pasižymi artimu, intymiu santykiu su personažais ir aplinka. Visi režisierės kūriniai susiję su Palestina, o viename interviu ji prasitaria, kad neįmanoma sukurti filmo apie Palestiną, kuris nebūtų politiškas. Taigi, jos kinas neabejotinai yra politiškas, tačiau ne didaktiškas. Pirmieji du Awwad darbai – eksperimentiniai trumpo metro filmai „Liūtai“ (Lions, 2002) ir „Važiuoji pasivažinėti?“ (Going for a ride?, 2003), kuriuose pasirodo 2002 m. Izraelio invazijos į Vakarų Krantą vaizdai. Per mašinas važiuojančių tankų ir sugriautų pastatų vaizdus keičia gatves tvarkančių, grojančių, protestuojančių žmonių kadrai, skaudi ir sudėtinga tikrovė pateikiama per savotiškai šiltą vietinio gyventojo žvilgsnį. Programoje „Kitokia valia“ rodytas Awwad filmas „Skambutis iš Gazos“ iš arti seka dvi šeimas. Dėl 2006 m. Izraelio įvestų griežtų ribojimų judėjimui tarp Gazos ir Vakarų Kranto šių šeimų nariai yra atskirti vienas nuo kito. Nors šeimos narius skiria vos valanda kelio, 2012 m. rengiant filmą, jie negalėjo susitikti jau šešerius metus. Vienas filmo veikėjų Sameras po studijų liko Ramaloje dėl geresnių darbo galimybių, taip siekdamas finansiškai padėti savo šeimai Gazoje. Visgi, negalėdamas matytis su savo artimaisiais, o taip pat ir su po jo išvykimo gimusia mažąja sese, pamažu jis tampa prislėgtas. Tokių atvejų – daugybė. Sekdama dviejų šeimų atkaklias pastangas išlaikyti ryšį ir atskleisdama arbitralių sukarintų taisyklių kuriamą gyvenimo absurdą, Awwad vysto nuoseklią politinę kritiką, grįstą ne tezėmis ir šūkiais, o įsileidimu į savo pasaulį, pasidalijimu gyvenimiška atkaklumo ir frustracijos patirtimi.
Tadas Zaronskis (T.Z.):
Jūsų filmo „Skambutis iš Gazos“ (Gaza calling, 2012) peržiūra Vilniuje įvyko siaubingame smurto eskalacijos kontekste. Nors dauguma žmogaus teisių organizacijų perspėja apie Gazoje galimai vykdomą etninį valymą, atrodo, kad tarptautinė bendruomenė neskuba imtis veiksmų, kurie padėtų tai sustabdyti. Vilniuje filmų apie Palestiną programa buvo surengta bent iš dalies siekiant pasipriešinti vyraujančiam vienpusiškam pagrindinių medijų diskursui, kuriame linkstama ignoruoti platesnį dabartinių įvykių kontekstą, Palestinos okupaciją. Tas pats jūsų filmas gana panašiomis aplinkybėmis buvo rodomas ir Berlyne, kur gyvenate, spalio 26 d. – Vokietijoje vyraujant vienpusiškam, į detales nesigilinančiam valstybės požiūriui. Kaip suprantate palestiniečių meno ir ypač jūsų filmų peržiūrų vaidmenį šiuo didžiulės įtampos ir poliarizacijos momentu?
Nahed Awwad (N.A.):
Tai labai svarbu. Tiesą sakant, „Skambutis iš Gazos“ Vokietijoje neseniai buvo rodytas tris kartus – Berlyne, Bradenburge. Peržiūros pritraukė nemažai žmonių, kuriems šios temos yra naujos, ypač jaunų žmonių, norinčių daugiau sužinoti, suprasti šiandieninių įvykių kontekstą. Tai puiku. Tačiau dabar jaučiu, kad to nepakanka. Svarbu išeiti į gatves, rengti demonstracijas, viešus pareiškimus, visi šie veiksmai svarbūs, nes Vokietijoje ir, tiesą sakant, daugumoje Vakarų žiniasklaidos priemonių nepakankamai pasakojama apie tai, kas vyksta. Diskursas vienpusiškas. Kai kalbama apie palestiniečius, kalbama tik apie skaičius. Žinoma, taip yra ir dėl to, kad Izraelio kariuomenė neleidžia žurnalistams vykti į Gazos ruožą. O jų patekimas labai reikalingas, nes žmonės nežino, kas iš tikrųjų vyksta. Izraelio naratyvas vyrauja pagrindiniuose žiniasklaidos kanaluose bei tarp politikų. Taigi mums tikrai reikia daug dirbti – taip pat ir rodant savo filmus bei meną.
Berlyne organizuojama daugybė renginių apie Palestiną – filmų peržiūros, diskusijos. Beveik kas dieną arba bent du ar tris kartus per savaitę. Žmonės nori suprasti, kas vyksta. Socialiniai tinklai tam padeda: žmonės pastebi skirtumą tarp to, ką apie Palestiną praneša didžioji žiniasklaida, ir informacijos socialiniuose tinkluose – aktyvistų ir pačių palestiniečių paskyrose. Tai kaip du paraleliai egzistuojantys pasauliai. Žmonės yra protingi, ypač jaunimas, ir jie pastebi, kad kažkas ne taip, kažkas nutylima kalbant apie Palestiną, jie tai kvestionuoja. Jaučiu, kad palestiniečių menas yra labai geras Palestinos ambasadorius. Jis kuo puikiausiai atstovauja Palestinai, net geriau nei kai kurie Palestiniečių politikai.
T.Z.:
Vokietijoje, kur gyvenate, pastaruoju metu įvyko du reikšmingi bandymai iš akiračio išstumti palestiniečių arba tiesiog kritiškai šiomis temomis mąstančias intelektuales ir kūrėjas. Spalio mėnesį, po Hamas surengtų spalio 7-osios atakų, Frankfurto knygų mugėje buvo atšaukta LiBeraturpreis premijos įteikimo ceremonija palestiniečių rašytojai Adanijai Shibli už jos knygą „Menka detalė“. Gruodžio 16 d. žydų ir rusų kilmės amerikiečių žurnalistėms Mašai Gessen buvo įteikta Hannah Arendt premija už politikos mokslų tyrimus. Tačiau renginys galėjo ir neįvykti, nes Heinricho Böllio fondas, kuris prisideda prie premijos, ketino atšaukti savo paramą po to, kai M. Gessen neseniai straipsnyje palygino Gazos ruožą su žydų getais okupuotoje Europoje Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip jūs jaučiatės kaip palestiniečių menininkė, kurdama ir rodydama savo darbus šiame kontekste? Ar manote, kad svarbu kovoti už palestiniečių meno matomumą Vakarų kultūrinėje erdvėje?
N.A.:
Žinoma, girdėjau apie šiuos du incidentus, tai liūdina. Negaliu to suprasti, nes mes neva gyvename laisvoje, demokratiškoje šalyje, kurioje egzistuoja žodžio laisvė. Visgi atrodo, kad visa tai galioja daugybei dalykų, bet ne Palestinai. Kalbant apie Adaniją, jos knyga daugiau nei prieš metus jau buvo išversta į vokiečių kalbą ir išleista vokiškos leidyklos. Ir staiga buvo priimtas šis keistas sprendimas. Tai problemiška, ir manau, kad šiuo atveju privalu pasisakyti, išreikšti poziciją. Kas nenori pasisakyti už Palestiną, turėtų pasisakyti už žodžio laisvę, meno laisvę, prieš cenzūrą. Tai yra menas, jis nežudo žmonių. Žodžiai nežudo nieko, tai bombos žudo žmones. Tad tai, ką matome minėtų rašytojų atvejais, yra labai ironiška.
Adanijos incidentas atkreipė dėmesį į jos knygą, išaugo pardavimai, nes žmonės susidomėjo, kodėl bandoma padaryti ją mažiau matomą. Kiek girdėjau, neseniai ši knyga buvo išversta į daugiau kalbų. Vis dar negaliu suprasti, kokia logika pateisinami tokie sprendimai. Kiekvienas palestiniečių menininkas žino, kad bet kada gali būti atšauktas (cancelled), kad jo darbai nebus rodomi pagrindinėse erdvėse, negaus valstybės finansavimo. Tas pats vyksta ir Berlyne, todėl žmonės ieško alternatyvių, pogrindinių erdvių – kavinių, barų, kur galėtų rodyti savo darbus. Liūdna, bet valstybė nenori, kad mūsų menas būtų matomas. Taip pat iš palestiniečių menininkų neretai reikalaujama pasmerkti savo pačių tapatybę, kad jie atitiktų meinstryminį naratyvą.
T.Z.:
Jūsų filme „Skambutis iš Gazos“ daugiausia dėmesio skiriama vienos iš pagrindinių žmogaus laisvių – judėjimo laisvės – ribojimui. Kamera seka dvi šeimas, kurių nariai yra išskirti dėl 2006 m. Izraelio įvestų judėjimo laisvės apribojimų tarp dviejų Palestinos dalių – Gazos ir Vakarų Kranto. Judėjimo laisvės tema jūsų kine, regis, beveik nuo pat pradžių užima centrinę vietą. Kitame savo pilnametražiame filme „Penkios minutės nuo namų“ (5 minutes from home, 2008) tyrinėjate Jeruzalės oro uostą, kuriuo palestiniečiai naudojosi šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, iki kol 1967 m. jį užėmė Irzaelis. Jūsų antrasis trumpametražis filmas „Važiuoji pasivažinėti?“ (Going for a Ride?, 2003), parengtas kartu su Veros Tamari instaliacija, mums parodo didžiules sutraiškytų automobilių eiles – tai 2002 m. invazijos į Ramalą metu padarė Izraelio tankai. Tad šiame filme ne tik dokumentuojamas smurtas, bet ir pabrėžiamas konkretus jo aspektas – pasikėsinimas į materialias judėjimo laisvės sąlygas. Filme „Ne bet kokia jūra!“ (Not Just Any Sea!, 2006) protestuojate prieš tai, kad Vakarų Krante įkalinti žmonės neturi galimybės nuvykti prie jūros. Keliuose jūsų filmuose atkreipiamas dėmesys, kaip Gazos gyventojams svarbu galimybė nuvykti prie jūros. Kaip judėjimo laisvės tema tapo tokia svarbi jūsų kūryboje? Galbūt ši tema leidžia atskleisti kažką specifiško apie Palestiniečių patiriamą smurtą?
N.A.:
Tiesą sakant, nedariau to tyčia, pati tai pastebėjau tik po daugelio metų. Artimas draugas man pasakė, kad nuolat grįžtu prie tos pačios temos. Manau, kad tai susiję su savotišku potraukiu, poreikiu – gyvenau uždarose erdvėse, kuriose buvo ribojamas judėjimas, tai darė įtaką mano ir visų aplinkinių gyvenimui. Gyvenau Ramaloje, bet mano šeima gyveno Betliejuje. Taigi daug keliavau tarp šių miestų ir nuolat susidurdavau su kliūtimis, galybe patikros punktų, dažnai tekdavo keisti maršrutą. Tai mane paveikė. Norėjau šią patirtį parodyti, pasidalinti ja su kitais.
Istorija apie Jeruzalės oro uostą mano dėmesį patraukė atsitiktinai. Filmuodama „Ketvirtąjį kambarį“ (The fourth room, 2005) kalbinau Abu Džamelį apie jo turėtą knygyną Ramaloje. Paklausiau, kaip atsiveždavo knygas, ir jis atsakė, kad kas savaitę vykdavo į Kairą ir Beirutą. Aš sutrikau – „Bet kaip ?!“ O jis atsakė, kad skrisdavo lėktuvu iš Jeruzalės oro uosto. Esu iš kartos, kuri manė, kad oro uostas visuomet priklausė Izraeliui. Daug apie jį ir nežinojau, nes jis visuomet buvo už apsauginės tvoros, o vėliau – ir už Izraelio pastatytos sienos, atskiriančios jų nausėdijas nuo palestiniečių teritorijų. Tik tuomet sužinojau, kad anksčiau oro uostas priklausė palestiniečiams, kad jis buvo pastatytas, kai Vakarų Krantas priklausė Jordanijai ir kad dauguma darbininkų buvo palestiniečiai. Šis pokalbis paskatino mane sukurti filmą „Penkios minutės nuo namų“.
Apskritai, kai kažkas mane neramina ar jaudina, jaučiu poreikį ką nors apie tai sukurti, filmuoti. Tas pats ir su filmu „Važiuoji pasivažinėti?“ Per 2002 m. Izraelio invaziją į Vakarų Krantą daug filmavau savo rajone ir mieste. Kažkodėl daugiausia dėmesio skyriau sunaikintų automobilių filmavimui. Vaikščiojau aplink ir pamačiau suplotas mašinas, natūraliai traukė prie jų. Filmavau jas dar prieš sužinodama, kad menininkė Vera Tamari kuria instaliaciją, kurioje naudoja Izraelio tankų sunaikintus automobilius. Apie tai man atsitiktinai pasakė kolega, tad norėjau susitikti su Vera, ir susitikusios mes nusprendėme, kad bendradarbiausime. Jau turėjau šiek tiek filmuotos medžiagos, o ji norėjo, kad dokumentuočiau jos instaliaciją.
T.Z.:
Kita labai svarbi jūsų kino tema – santykis su atmintimi ir praeitimi. Jūsų filmuose laikas dažnai atrodo tarsi perskirtas tarp „tada“ ir „dabar“. Filme „Penkios minutės nuo namų“ praeitį, kai tarptautinės kelionės buvo laisvai prieinamos palestiniečiams, tyrinėjate kaip kažką pamiršto, beveik neįsivaizduojamo dabartinei kartai. Filme „Ketvirtasis kambarys“ imate interviu iš Abu Džamelio, kuris pasakoja apie „senus gerus laikus“ prieš okupaciją, kai nebuvo kontrolės punktų, kai jis galėjo laisvai keliauti. Jis saugo to prarasto laiko ženklus ir prisiminimus – priešais jo namus stovi senas raudonas automobilis, nors dabar jis jau nebeveikia. Filme „Skambutis iš Gazos“ laikas taip pat padalytas į dvi dalis – iki 2006 m., kai Izraelis įvedė griežtą judėjimo tarp Gazos ruožo ir Vakarų Kranto kontrolę, ir po to. Susidaro įspūdis, lyg mėginama surinkti geresnės, viltingos praeities gabalėlius, kad ji nebūtų palaidota po dabarties griuvėsiais. Kaip suprantate šį santykį su praeitimi? Ar tai galima vadinti nostalgija, ar tai kažkas kita?
N.A.:
Taip, iš dalies tai nostalgija, bet tik iš dalies. Svarbu dokumentuoti situaciją Palestinoje, nes kraštovaizdis, erdvė, viskas sparčiai keičiasi. Ypač tai pastebėjau, kai pradėjau keliauti už Palestinos ribų ir sugrįždavau atgal. Nuolatos konfiskuojama žemė, statomos tvoros ir segregacijos sienos, okupacija keičia mano vaikystės kraštovaizdį, ir aš visada jaučiau norą tai dokumentuoti, filmuoti. Kiekvieną kartą, kai vykstu į Palestiną, pasiimu su savimi kamerą ir filmuoju, nes nežinau, ar kitą kartą grįžusi dar rasiu tą patį. Betliejuje, kur gyvena mano šeima, miestas iš trijų pusių atkirstas Izraelio kolonijų siena. Žmonės tuokiasi, jiems reikia vietos šeimoms, todėl jie būstus plečia vertikaliai, stato papildomus aukštus, nes horizontaliai plėstis nėra kur. Jaučiu, kad turiu užfiksuoti ir tai.
Dokumentavimas man svarbus kaip būdas priešintis tikrovei, su kuria nesutinku. Turiu užfiksuoti tai, kaip viskas buvo ir kaip yra, nes žmonės be atminties yra tarsi kompiuteris, tuščia mašina. Izraelio armija daug kartų mėgino sunaikinti palestiniečių atmintį. 1948 m. jie konfiskavo ištisas bibliotekas, nuotraukų archyvus. Tą patį jie padarė 1967 m. karo metu, 1982 m. okupavę Beirutą. 2002 m. Izraelio armijai vėl įsiveržus į Vakarų Krantą, kareiviai atėjo į mano biurą – tuo metu dirbau televizijos stotyje Ramaloje. Jie pasiėmė daugybę daiktų, įskaitant ir kietuosius diskus. O mes priešinamės saugodami atmintį ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms. Šias pastangas atpažįstu daugelyje palestiniečių menininkų ir kino kūrėjų.
Išsaugoti atmintį taip pat reiškia gebėti pateikti kitą naratyvą, mūsų naratyvą, kurio nėra meinstryminėje žiniasklaidoje, tačiau jį galima rasti daugelyje alternatyvių vietų, taip pat ir universitetuose. Jie negali visko palaidoti.
T.Z.:
Man atrodo, kad dar vienas jūsų kino aspektas yra susijęs su šia tema. Jus sieja labai artimas ryšys su žmonėmis, kuriuos filmuojate. Viename interviu minėjote, kad tai skiriasi nuo darbo su aktoriais. Žiūrėdamas filmą „Skambutis iš Gazos“ stebėjausi, kaip laisvai žmonės jaučiasi prieš kamerą, kaip lengvai jie jus įsileidžia į savo gyvenimus. Be to, jūsų filmai pasakoja apie jūsų pačios kraštą ir jame patiriamą smurtą. Nežinau, ar galima taip sakyti, bet man susidarė įspūdis, kad net siaubingas smurtas, kurį fiksuojate, jūsų filmuose tampa tam tikra prasme artimas. Jūsų pirmajame filme „Liūtai“ (Lions, 2002) kameros žvilgsnis yra ne žurnalisto, fiksuojančio tragediją, o labiau panašus į žvilgsnį žmogaus, kuris ten gyvena, jaučiasi laisvai filmuojamoje erdvėje. Kaip tai keičia jūsų kuriamą kiną? Ar artimas santykis su tuo, ką filmuojate, keičia jūsų filmų žanrą, jų kūrimo procesą?
N.A.:
Kuriu filmus apie žmones, kuriuos pažįstu, ir vietas, kurios man artimos. Tai labai svarbu. Pavyzdžiui, filme „Liūtai“ filmuoju sugriautą restoraną – aš buvau tame restorane. Griuvėsiuose matyti užrašas „Šeimai“, ir aš prisimenu tą užrašą mačiusi restorane. Tas pats, pavyzdžiui, su Sameru, kurį filmuoju „Skambutyje iš Gazos“. Iš tikrųjų jis yra mano draugo ir kolegos giminaitis. Samerą jau pažinojau, bet visais atvejais man svarbu užmegzti ryšį su žmonėmis, kuriuos filmuoju.
Ir kartais dėl to būna sunku. Sameras gyveno Vakarų Krante ir nusprendė grįžti į Gazą, tai matom filme. Jam priėmus šį sprendimą, kai nefilmavome, klausiau jo – „Ar tikrai? Ar iki galo supranti, ką tai reiškia?“ Filme jo sugrįžimo scena buvo puiki. Bet kartu labai sunku išlaikyti šiuos du vaidmenis – būti režisiere, bet tuo pačiu ir žmogumi, kuriam rūpi Sameras, kuris laiko jį draugu. Aš vis dar palaikau ryšį su juo, dabar jis yra Gazoje, vedęs, turi dvi gražias dukras. Aš labai nerimauju dėl jo ir jo šeimos. Rašau Samerui, kartais jo atsakymas užtrunka kelias dienas. Bet taip pat jaučiu gėdą, man nedrąsu jam rašyti. Ko turėčiau jo paklausti? „Ar tu vis dar gyvas?“ Todėl kartais klausiu jo pusbrolio Londone arba brolio Paryžiuje. Žinau, kad Sameras ir jo šeima kol kas saugūs, bet psichologiškai jie yra išsekę, anapus bet kokių ribų. Viskas, ko jiems dabar reikia, tai paliaubos. Šis smurtas turi būti sustabdytas, o ne trumpam pertrauktas.
T.Z.:
Vienas momentas, susijęs su Sameru, mane ypač palietė. Tuo metu Sameras yra jaunas operatorius, kuris po studijų liko Ramaloje dirbti naujienų agentūroje ir šešerius metus negalėjo pamatyti nei Gazoje gyvenančios šeimos, nei jūros. Kaip minėjote, vienu metu jis nusprendžia mesti darbą ir grįžti į Gazą. Tai savotiška auka, nes ten darbo perspektyvos daug prastesnės, gyvenimas pavojingesnis ir labai tikėtina, kad jis nebegalės išvykti. Tačiau automobilyje, kuris veža jį per Izraelio teritoriją į kontrolės punktą, Sameras žvelgia į kalvas ir sako: „Mūsų šalis graži“. Atrodo, kad tai laisvės ir vilties akimirka. Radikalios nelaisvės situacijoje akimirkai atsikovojama judėjimo laisvė, nors ir labai ribota prasme. Abi filme rodomos šeimos nuolatos skambina į Gazą ir iš jos, siunčia vaizdo įrašus ir dovanas, kreipiasi į nevyriausybines organizacijas – visomis priemonėmis stengiasi palaikyti ryšį. Filme „Liūtai“ sugriautų pastatų vaizdus staiga pakeičia griuvėsius tvarkantys žmonės, gatvėje savadarbiu instrumentu grojantis vyras ir demonstracijos, kuriose girdime palestiniečius skanduojant „Mes norime gyventi laisvėje“. Šie pasipriešinimo ir vilties momentai labai ryškūs jūsų filmuose. Ar savo kiną laikote viltingu?
N.A.:
Pirmiausia – ačiū už jūsų žodžius ir už tai, kad pastebite šias smulkmenas, nes ne visi tai mato. Aš esu žmogus, kuris, nepaisant liūdesio ir pykčio, turi vilties, ir mano kinas tai atspindi. Visada ieškau žmogiškojo ryšio ir tų mažų akimirkų, kurios suteikia vilties pirmiausia man, o paskui ir žiūrovams. Vilties, kuri padeda toliau priešintis neteisybei ir kurti filmus apie ją, nors kartais tai labai vargina. Mes esame tiesiog žmonės. Kaip Sameras su savo sprendimu – jam buvo labai sunku. Bet jis norėjo būti su savo šeima, jis tai pasirinko, ir aš gerbiu šį sprendimą. Manau, kad jei jis būtų likęs Ramaloje, tikriausiai būtų labai nelaimingas. Ypač dabar, kai Gazoje vyksta tai, kas vyksta, negaliu to įsivaizduoti. Turiu daug draugų, kurių šeimos gyvena Gazoje, ir jie išgyvena tikrą pragarą. Jie visiškai negali funkcionuoti: nuolat seka žinias, nuolat bando skambinti savo šeimoms. Jie jaučiasi bejėgiai. Bet taip pat jaučiu, kad mes, gyvenantys už Palestinos ribų, turime toliau kovoti visomis turimomis priemonėmis – taip pat ir menu, filmais, žodžiais – už tuos, kurie yra Palestinoje.
Žmonės, kurie ateina į renginius apie Palestiną Berlyne – labai spalvinga minia, įvairių tautybių ir kilmės. Man suteikia stiprybės ir vilties matyti žmones, kurie reiškia palaikymą ir ragina nutraukti ugnį. Tikiuosi, kad ugnis bus nutraukta labai greitai, netgi šiandien. Gazos ruožui atstatyti prireiks daugybės metų, ten gyvenantys žmonės patyrė pragarą, todėl turime ir toliau juos palaikyti, skleisti jų balsus įvairiomis formomis – kaip tai gali padaryti menininkai ir aktyvistai.
Pokalbis parengtas bendradarbiaujant su kultūros organizacija „artnews.lt“.
