Pernai rudenį Prancūzijoje vyko Lietuvos sezonas – dviejų šalių partnerystės pagrindu surengta kultūrinė programa, skirta pristatyti šiuolaikinę Lietuvos kultūrą įvairiomis, dinamiškomis formomis. Vienu svarbiausių sezono renginių tapo šiuolaikinio meno paroda „Les Frontières sont des animaux nocturnes / Sienos yra naktiniai gyvūnai“, surengta bendradarbiaujant „KADIST“ ir „Palais de Tokyo“ Paryžiuje bei Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) Vilniuje. Paroda pristatyta abiejose Paryžiaus meno organizacijose. Joje dalyvavo skirtingų kartų lietuvių menininkai, kultūros darbuotojų kolektyvas „Beyond the post-soviet“, kurio nariai kilę iš kitų vadinamųjų posocialistinių valstybių, šiuo metu gyvenantys Vakarų Europoje arba JAV, ir du jų pakviesti ukrainiečių menininkai.
Po šešių mėnesių paroda atkeliauja į Vilnių ir birželio 12 d. atvers duris ŠMC. Su kuratorėmis Neringa Bumbliene ir Émilie Villez kalbamės apie tai, kaip paroda toliau vystysis Lietuvoje, kaip ji buvo sutikta Paryžiuje ir kokiomis idėjomis paremta jos koncepcija.
Pradėkime nuo parodos pavadinimo. Ką jis reiškia ir kaip tai susiję su parodos koncepcija?
É. V.: Tyrinėjant šiai parodai aktualius tekstus, mūsų akis patraukė rusų ir estų kilmės, Paryžiuje gyvenančios profesorės ir vertėjos Lubos Jurgenson prancūzų kalba parašyta esė „Kai mes pabudome. 2022 m. vasario 24 d. naktis: invazija į Ukrainą“ („Verdier“, 2023) apie smurto reprezentaciją literatūroje, ypač buvusios SSRS ir Vidurio Europos istorijos kontekste. Autorė šį tekstą parašė netrukus po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, kaip spontanišką ir emocingą atsaką į šį smurtinį įvykį. Šioje esė kruopščiai ir beveik didaktiškai aiškinama į invaziją vedusių įvykių grandinė, kuri, Jurgenson žodžiais tariant, buvo būdas suteikti Prancūzijos auditorijai reikiamą kontekstą. Kartu tai – itin poetiškas pasakojimas apie asmeninius autorės vaikystės prisiminimus. Tekste įtaigiai išryškinama, kaip 2022 m. prasidėjusi plataus masto invazija atgaivino praeities traumas, patirtas per sovietinę okupaciją.
Šis dvejopas tonas taikliai atliepė mūsų požiūrį į šią parodą: siekėme atskleisti dabarties įvykius sudėtingos ir dėsningos smurto istorijos kontekste tiek prancūzų, tiek tarptautinei publikoms. Taip pat mums buvo svarbu išlaikyti jautrų požiūrį ir perteikti emocijas per medžiagą bei atmosferą. Manau, kad šis jautrumas tiesiogiai juntamas ir pavadinime, kuriame slypi citata iš minėtos esė. Visas sakinys skamba taip: „Sienos yra naktiniai gyvūnai, jos juda, kol mes miegame. Turėtume visada būti budrūs.“
Šiuo metu Prancūzijos auditorija apie jūsų projektą „Les Frontières sont des animaux nocturnes / Sienos yra naktiniai gyvūnai“ tikriausiai žino daugiau nei Lietuvos žiūrovai. Ar galėtumėte trumpai pristatyti šį projektą tiems, kurie apie jį dar negirdėjo?
É. V.: Kadangi projektą kūrėme Lietuvos sezono kontekste, atrodė savaime suprantama, kad jo išeities taškas turėtų būti geopolitinė suirutė, sukelta Rusijos karo Ukrainoje. Nors šis konfliktas turi didžiulių tarptautinių pasekmių, pirmiausia norėjome atkreipti dėmesį į specifinį jo poveikį mūsų nagrinėjamam regionui, ypač į besikartojančios istorijos jausmą. Dviejose Paryžiaus meno erdvėse pristatytoje parodoje buvo gilinamasi į Lietuvos ir platesnio regiono kolonijinę istoriją, atsižvelgiant į vis didėjantį dekolonijinės literatūros veikalų skaičių šia tema.
Mūsų prieiga rėmėsi siekiu priminti šiuos laiko sluoksnius, pakviečiant kelių kartų menininkus, kurių kiekvienas turi skirtingą santykį su šiais istoriniais įvykiais. Pavyzdžiui, Algirdas Šeškus savo kūrybinę praktiką vystė sovietinės okupacijos metais, o Deimantas Narkevičius tarptautinę karjerą pradėjo jau dešimtame dešimtmetyje, atkūrus nepriklausomybę. Jaunoji kūrėjų karta, gimusi po šių įvykių, apie juos sužinojo daugiausia iš pasakojimų. Siekdami praplėsti parodos perspektyvas ir balsus, taip pat pakvietėme kolektyvą „Beyond the post-soviet“, kuris savo kūriniais permąsto šiam regionui būdingą žodyną ir naratyvus. Galiausiai į parodą įtraukėme ir du Ukrainos menininkus – Anną Zvyagintsevą ir Danylo Halkiną.
Projektas Paryžiaus meno erdvėse „KADIST“ ir „Palais de Tokyo“ buvo eksponuojamas apie tris mėnesius. Kaip jį priėmė Prancūzijos publika? Ar sulaukėte kokių nors ypatingų reakcijų ar atsiliepimų, kurie jums labiausiai įsiminė?
É. V.: Manau, kad Prancūzijos ir galbūt daliai tarptautinės auditorijos ši istorijos dalis palyginti menkai žinoma. Prancūzijoje dekolonijiniai naratyvai ir su jais susijusios diskusijos šiuo metu kultūros srityje yra itin aktualios, tačiau pradėjo rastis daug vėliau nei anglosaksų pasaulyje. Žmonės linkę pamiršti, kad šis žodynas susijęs ne tik su Šiaurės ir Pietų dialektika. Todėl manau, kad paroda įvairioms auditorijoms pasirodė aktuali dabartiniame geopolitiniame kontekste. Asmeniškai man ji atgaivino kai kuriuos pastaraisiais metais kiek prigesusius pokalbius, kurie formavo mano kaip kuratorės praktiką jos pradžioje. Pavyzdžiui, prisimenu 2010 m. Pompidou centre surengtą parodą „Les promesses du passé“, kurioje buvo gilinamasi į buvusių socialistinių šalių meno istoriją, arba ilgalaikį projektą „Former West: Art and The Contemporary after 1989“, kurį 2013–2016 m. inicijavo Utrechto (Nyderlandai) meno platforma „BAK, basis voor actuele kunst“.
N. B.: Man daug vertingų įžvalgų suteikė ne tik Prancūzijos ir tarptautinės publikų reakcijos, bet ir pats darbo procesas. Glaudus bendradarbiavimas su Paryžiuje įsikūrusiais kuratoriais ir institucijomis, gilūs pokalbiai bei dalijimasis mintimis padėjo man geriau suprasti save pačią ir pažvelgti į dabartinę geopolitinę situaciją iš daug platesnės perspektyvos. Šis procesas taip pat padėjo atrasti asmeninį balsą pasakojant savo, savo šalies ir mūsų regiono istoriją. Draugams sakiau, kad dar niekada tiek daug nekalbėjau apie Lietuvą ir tai, kas čia iš tikrųjų įvyko. Man atrodė svarbu tai daryti – ypač šiuo geopolitiškai įtemptu laiku. Tai, kad šių pokalbių rezultatu tapo dvi parodos, vienu metu surengtos svarbiose Paryžiaus meno institucijose, leido mūsų balsams nuskambėti daug plačiau.
Kaip suprantu, netrukus Vilniuje pristatoma paroda skirsis nuo projekto Paryžiuje. Kuo ji bus kitokia?
É. V.: Paryžiuje vykusioje parodoje daugiausia dėmesio skirta Lietuvos menininkams ir regioniniam kontekstui, siekiant, be kita ko, atskleisti dabartinę situaciją bei vyraujančią atmosferą. Mąstėme, kad parodą grąžinus į Lietuvą, vietos publikai būtų prasmingiau ir įdomiau išplėsti ekspozicijos istorinį bei geografinį lauką ir įgalinti dialogą tarp skirtingų dekolonijinių naratyvų. Pradėjome nuo tų pačių menininkų, su kuriais bendradarbiavome Paryžiuje, naujų kūrinių, o tada ieškojome teminių ir formos sąsajų su darbais iš kitų, labai skirtingų kontekstų ir regionų, pavyzdžiui, Pietryčių Azijos ar Lotynų Amerikos. Tai padaryti padėjo mūsų partnerės nuo pat projekto pradžios – „KADIST“ – turima tarptautinė meno kūrinių kolekcija. Visos parodoje nagrinėjamos temos glaudžiai tarpusavyje susijusios: energijos ištekliai ir jų neatsakingas eksploatavimas geopolitikos kontekste, kintančios valstybių sienos, kraštovaizdžiuose ir žmonių atmintyje karo palikti randai, per kultūrinę tapatybę puoselėjama stiprybė priešintis represijai ir ikimodernūs ritualai.
N. B.: Taip, svarbu pažymėti, kad paroda Vilniuje yra visiškai naujas darinys. Nors projektas prasidėjo Paryžiuje, čia jis išaugo į daug didesnį ir geografiškai platesnį organizmą. Parodos šerdį sudaro tie patys menininkai kaip ir Paryžiaus parodose, tačiau sąrašą papildėme dar dukart tiek naujų vardų. Atidžiai peržvelgėme ir pradinės grupės kūrinius: kai kurie lietuvių menininkai, pavyzdžiui, Algirdas Šeškus ir Andrius Arutiunian, Vilniuje pristatys Paryžiuje nerodytus darbus.
Ši paroda bus pagrindinė ŠMC vasaros programos dalis – ji užims Didžiąją, Šiaurinę ir ŠMC kino salės. Nors kiekvienas kūrinys yra svarbus, ar galėtumėte išskirti keletą darbų, į kuriuos, jūsų manymu, verta atkreipti ypatingą dėmesį?
É. V.: Mane ypač džiugina tarp kūrinių užsimezgę ryšiai. Kai kurie jų itin tiesioginiai, pavyzdžiui, žemėlapių naudojimas „Urbonas Studio“ ir Louisos Bufardeci darbuose. Tačiau savo forma jie nurodo į skirtingus pasaulio vaizdavimo būdus, grįstus skirtingais kontekstais. Urbonų lipniame, dervą primenančiame žemėlapyje atkurtas XIX a. žemėlapis karikatūriškai vaizduoja galios santykius Europoje ir Centrinėje Azijoje, tautas personifikuodamas pagal jų folklorinę istoriją ir „asmenybes“. O štai Bufardeci žemėlapis – reguliariai atnaujinama pasaulio gyventojų duomenų vizualizacija – atskleidžia dar vieną būdą vaizduoti kintančius santykius ir geopolitiką.
Parodoje taip pat eksponuojami kūriniai, kurių interpretacijos gali skirtis priklausomai nuo konteksto. Kolektyvo „Beyond the post-soviet“ sudarytame garsiniame archyve surinkti įvairių žmonių – kultūros darbuotojų, mąstytojų ir rašytojų iš skirtingų geografinių bei socialinių aplinkų – tekstai, dainos ir apmąstymai, kuriuose kiekvienas savo kalba atsako į klausimą: „Kaip būti vienam šalia kito?“. Ši instaliacija nagrinėja, kaip atstumas ir sienos veikia asmenis bei bendruomenes.
N. B.: Dirbant prie šios parodos dalies man buvo labai įdomu – ir net paguodžiama – atrasti tiek daug sąsajų tarp mūsų šalies, platesnio regiono ir geografiškai nutolusių vietovių kolonijinių istorijų bei komplikuotų dabarties realijų. Šioje parodoje ne tik nagrinėjame skaudžius ir daug žalos padariusius įvykius – juos pripažinti ir išreikšti pagarbą yra neabejotinai svarbus žingsnis, – bet ir ieškome įžvalgų bei būdų, kaip išgyventi ir priešintis. Viena iš parodoje pasikartojančių temų yra gamta – kaip stiprybės, įkvėpimo ir protėvių žinių šaltinis, taip pat kaip mūšio laukas ir liudininkė, kurios kūnas nužymėtas ilgalaikiais randais. Daugelis parodoje pristatomų kūrinių vienaip ar kitaip su tuo susiję. Paminėčiau Emilijos Škarnulytės specialiai parodai Paryžiuje sukurtą skulptūrą „Herbaria“. Šiame darbe menininkė naudoja vaistinius augalus, surinktus palei įtampos paženklintą Lietuvos ir Baltarusijos – rytinę NATO – sieną, netoli Astravo atominės elektrinės. Kosta Rikos menininko Christiano Salablancos kūrinyje taip pat naudojami vaistiniai augalai, surinkti jau kitame pasaulio krašte. Sandra Monterroso savo darbe susitelkia į natūralius dažus, medžiagas ir protėvių žinias. Kalbant apie peizažus, svarbu paminėti Kambodžos menininką Vandy Rataną, fotografijomis dokumentuojantį bombų krateriuose susiformavusius tvenkinius, ir Pratchaya Phinthongo filmą apie karo paliktus pėdsakus Laoso miškuose. Andrius Arutiunian savo ruožtu apmąsto Armėnijos kraštovaizdį, įrėmintą sudėtingos kalnakasybos istorijos kontekste.
Šis projektas jungia skirtingų šalių menininkus ir yra pristatomas tarptautiniu mastu – iš pradžių Prancūzijoje, dabar Lietuvoje – pasiekdamas itin plačią auditoriją. Kokio ilgalaikio parodos poveikio žiūrovams tikitės, ypač kalbant apie gilesnį sudėtingos istorijos supratimą ir galimų ateities naratyvų įsivaizdavimą?
N. B.: Tikiuosi, kad ši paroda padės mums patiems geriau suprasti save ir mus supantį pasaulį, paskatins drąsiai bei laisvai kalbėti ir dalintis savo istorijomis – net ir pačiomis skaudžiausiomis – taip padėdama gyti ir mokydama atrasti, kaip judėti pirmyn net ir sudėtingiausiomis akimirkomis.