Iš ŠMC kino salės gelmių šviesiais antro aukšto koridoriais sklinda Anouk De Clercq parodos garsai. Nežemiška paukščių giesmė apgaubia lankytojus ir kviečia trumpam stabtelėti bei pasinerti į pasaulį be mūsų. Viename iš parodoje eksponuojamų videokūrinių vaizduojami du paukščiai erdvėje be gravitacijos. Jų giesmės kviečia saulę, kol šiai užtemus sušvinta žvaigždės. Kūrinyje „Paukščių giesmės“ apmąstoma pradžia ir pabaiga – tai tarsi meditacija apie pasaulį, kuriame nebėra žmonijos, rojų po žmonių nuopuolio ir savotišką meilę iš paskutinio žvilgsnio.
Šios temos atgarsių esama ir antrajame menininkės videokūrinyje „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ („We’ll find you when the sun goes black“), kuriame interpretuojama terelos – senovinio nedidelio įmagnetinto Žemės modelio – paskirtis. Mokslininko Williamo Gilberto pirmą kartą panaudota, o vėliau Kristiano Birkelando ištobulinta terela buvo naudojama tokiems gamtos reiškiniams kaip poliarinė pašvaistė tirti. Žemės magnetinio lauko modeliavimas ir dėl to atsirandančios pašvaistės atspindi parodoje atsiskleidžiančius kosminius įvykius ir jų trumpalaikį grožį.
Ekspozicijoje galima rasti nuorodų į skvarbius Bertolto Brechto apmąstymus iš jo 1939 m. emigracijoje sukurtų „Svendborgo eilėraščių“ rinktinės: „O tamsiais laikais / ar tebebus dainuojama? Taip, tebebus dainuojama / apie tamsius laikus.“ Ši nuotaika De Clercq kūryboje įkūnijama meninėmis priemonėmis atrandant ir apmąstant grožį tamsoje – panašiai kaip Brechtas apmąstė saviraišką neramiais laikais.
Abiejų videokūrinių garso takelius sukūrė kompozitorius Vessel, garsėjantis novatoriškais elektroninės ir šiuolaikinės instrumentinės muzikos kūriniais. Vessel muzika skamba senoviškai ir sykiu itin šiuolaikiškai, sustiprindama laikui nepavaldžias parodos kūrinių temas.
ANOUK DE CLERCQ (g. 1971 m. Belgijoje) – daugiadisciplininė menininkė, tyrinėjanti kino, muzikos ir architektūros sąveikas. Remdamasi savo patirtimi muzikos ir kino srityse ji kuria įtraukias audiovizualines patirtis, dažnai kvestionuodama tradicines pasakojimo bei juslinio suvokimo sampratas. De Clercq domina judančių vaizdų poetinis potencialas – savo kūriniuose ji dažnai sutelkia dėmesį į įsivaizduojamus ir utopinius kraštovaizdžius, kuriuos atgaivina skaitmeninėmis ir analoginėmis technologijomis. Panaikindama šalutines detales menininkė kviečia žiūrovus į kontempliatyvias erdves, trindama ribas tarp fizinio ir virtualaus, regimo ir įsivaizduojamo pasaulių. Naujausi jos darbai grindžiami utopine „radikalios empatijos“ idėja, tyrinėjant audiovizualinės kalbos galimybes kurti galimus pasaulius.
Anouk De Clercq kūryba buvo pristatyta „Tate Modern“ Londone, Pompidou centre Paryžiuje, „Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia“ Madride, MAXXI Romoje, „Centre d’Art Contemporain Genève“ Ženevoje, BOZAR Briuselyje, Roterdamo tarptautiniame kino festivalyje Nyderlanduose, Berlyno kino festivalyje „Berlinale“, „Ars Electronica“ Lince (Austrija) ir kitur. De Clercq yra viena iš kino ir videomeno gamybos bei platinimo platformos „Auguste Orts“ Briuselyje įkūrėjų, kino platformos „Monokino“ iniciatorė ir knygos „Where is Cinema“ („Kur yra kinas“) (išleido „Archive Books“) autorė. Šiuo metu ji taip pat dirba Gento universiteto Menų mokykloje (Belgija) kaip vizituojanti profesorė.
