„Man patinka galvoti apie dalykus, kurie krenta iš labai aukštai ir kurie krenta skrosdami istoriją,“ rašė menininkas Jason Dodge atsakydamas į Karlo Larssono klausimus paskutiniajame „ŠMC interviu“ žurnalo numeryje. Šis sakinys ne kartą grįžo į atmintį drauge su Antanu Gerliku ieškant būdo įgyvendinti sapne jo matytas milžiniškas betono struktūras – leidžiantis į turbūt tik šiam vienam menininkui būdingo, itin specifiško realizmo paieškas. „Nenustebčiau, jei pasakytum, kad yra tam tikrų dalykų, kurie negali būti menu, nes tam juos reikėtų metaforiškai padidinti arba sumažinti,“ užduodamas klausimą Jasonui spėjo Karl Larsson. Niekaip negaliu surinkti žodžių apibūdinti tam, kas Antano kūryboje yra susapnuota.

Ruošdamasis parodai Antanas Gerlikas įrašė visą eilę savo paties pokalbių, prasidėjusių kaip kreipimasis į konkrečius žmones konkrečiais klausimais – pokalbių „apie subtilius dalykus“. Su fotografu Gintautu Trimaku jiedu kalbėjosi apie kiaurymes, su kuratoriumi ir rašytoju Post Brothers – apie mokslinę fantastiką ir tuos momentus, kai „reikia kažką sugalvoti“, su tautodailininku Vytautu Bitneriu – apie saugančius daiktus ir daiktų saugojimą. Su medžio meistru Algirdu Versecku – apie meistriškumą ir tai, kaip paveikslai keičia pasaulį. Algirdas vienu metu pasakoja, kaip jis, tuomet dar dvidešimtmetis, studijavo pigmentus tam, kad vėliau galėtų puošti savo gaminamus baldus, ir bandė savo studijoms parsivežti „Ermitaže“ eksponuojamo garsaus Ivano Aivazovskio paveikslo „Devintoji banga“ dažų pavyzdį. Įsijungus signalizacijai apdujęs, persigandęs būsimas meistras pradžioje tiesiog pabėgo, o vėliau grįžo į salę ieškoti nukritusio spalvos trupinio, bet taip ir nerado. Po dvidešimties metų dar kartą apsilankius „Ermitaže“ jo vis dar laukė paveikslas, kuriame trūksta mažyčio dažų lopinėlio.

„Ar norėtum išmokti bendrauti su erdve ir jos įvairove, susitikti su žmonėmis, kurių tuo metu nėra šalia?“ – nematoma, negirdima galia klausė Antano viename iš jo sapnų, kurį jis taip pat užrašė, kaip ir kitus pokalbius. „Ar norėtum išmokti pagauti tinkamą momentą?“ – tas pats „balsas“ klausė jo jau kitame sapne. Viename iš dar nesukurtų filmų autobuso stotelėje ankstyvą rytą besimarkstantis žmogus laukia, kol įsibegės diena. Dienai dėvintis, menininkas kaskart vis labiau priartėja prie sapne patirtos meistrystės, kurios kontūrus kartais užčiuopia ir atviromis akimis užsnūdęs prie vairo ar leisdamas rankai nesuskaičiuojamą sykį kartų brėžti pilką grafito štrichą. Sapne patirtas „to, ko dar nėra“ ilgesys užpildo erdvę įsivaizduojamu susapnuoto muzikos instrumento garsu, o sienas užlieja Alžyro dykumos molis.

Antanas Gerlikas (g. 1978 m.) pastaraisiais metais dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Rygoje, Tartu, Bukarešte, Romoje, Atėnuose, Maskvoje ir Reikjavike. Personalinės jo parodos iki šiol buvo surengtos Plungės kultūros namuose (1999 m.), galerijoje „Tulips & Roses“ (su Liudviku Bukliu, 2008 m.), ŠMC vitrinoje (2011 m.) ir ŠMC virtuvėje (2014 m.), Niujorko meno centre „Art in General“ (2013 m.). ir „Objectif Exhibitions“ meno centre Antverpene (2013 m.).

 

KŪRINIAI PARODOJE

„Statiniai“, betonas, 2016

„Kopų prototipai“, grafitas ant popieriaus, 2014–2016

„Muzikos instrumentas“, žalvaris, 2013

„Dienos susidėvėjimas“, videofilmas, 2016

„Spalvų komandos“, sausa pastelė ant popieriaus, 2013

„Judesio tūris“, rašalas ant popieriaus, 2013

Stalas parodoms „A CAB“, kurtas drauge su Laura Kaminskaite, 2014

2014–2016 m. menininko tekstai, kai kurie iš jų rašyti drauge su Vytautu Bitneriu, Post Brothers, Gintautu Trimaku, Algirdu Versecku ir Jonu Žakaičiu. Šie ir kiti tekstai parodos metu bus publikuoti menininko knygoje (leidėjas – Šiuolaikinio meno centras, Vilnius).

 

Iliustracija: Antanas Gerlikas, „Judesio tūris“ (2013).