Šiuolaikinio meno centras su džiaugsmu pristato kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino garso instaliaciją „Ēcheîa“. Tai menininko pirmoji personalinė paroda institucijoje, kurioje 2002 m. prasidėjo svarbus jo karjeros etapas, besitęsiantis iki šių dienų. Galima sakyti, kad nuo to laiko jo kūryba įsitvirtino tarp šiuolaikinio meno ir muzikos sferų – dažniausiai apie Bumšteino kūrinius parodose kalbama kaip apie muzikinius, tačiau jis išnaudoja gryną garsą, komponuodamas jį pagal konceptualaus meno principus. Taip ir šioje parodoje keliami specifiniai klausimai, pavyzdžiui: „Kokiu būdu garsas gali veikti kaip skulptūra?“; arba „Ar garso kūrinių likimas neišvengiamai baigiasi dėžėje, vadinamoje „kolonėle“?“; arba „Kaip žiūrovą, įpratusį pasikliauti akimis, pasitikti garso kūriniu, kuris negali būti suvoktas iš karto? Jeigu laikas – pinigai, ar tokios išlaidos pateisinamos?“; arba „Kaip papasakoti daugialypę ir nevienareikšmę istoriją, jei laikas yra nepertraukiamas ir teka tik viena kryptimi? Ir kokia gi ta kryptis?“
Į šią parodą Arturas Bumšteinas pakvietė penkis garso entuziastus ir audiofilus – Gitį Bertulį, Antaną Dombrovskį, Ričardą Dubaką, Rytį Urbanską ir „KALA Soundsystem“ – paprašydamas kiekvieno iš jų suprojektuoti po unikalų garsiakalbį. Šie garsiakalbiai yra ne uždari kūriniai, o veikiau didesnės, nors ir hipotetinės, garso sistemos dalis: vienas čirpsi be jokio pagrindo, kitas dūzgia kaip šokančios bitės, trečio bosas duslus kaip Balzako skruostai, o ketvirtasis – tarpininkas, tikras klerkas, žinantis, ką kiti turi ir kaip tai pakrapštyti; apie penktą pamiršau, bet jaučiu, kaip jis veria mano kaulus.
Menininkas šiuos garsiakalbius suvokia kaip inkilus, kuriuose dar turi apsigyventi garsas, bet gali tilpti ir daug daugiau. Kiekvienas inžinierius menininkui perdavė savo įrašytus ar surinktus garso fragmentus, pritaikytus tam tikrai kolonėlei. Iš tokių semplų Arturas Bumšteinas sukomponavo atskirus garso takelius, girdimus tik per jiems skirtas kolonėles ir transformuojančius jas į garso skulptūras. Šios skulptūros, atsiradusios bendro darbo metu, kartu tampa choru, kuriame jos viena kitą papildo ir užginčija, kambarį paversdamos plintančio ir ataidinčio garso indu: ēcheîa.
Taip garso kolonėlės parodoje tampa ne tik burnomis, bet ir ausimis, leidžiančiomis klausytojui atsidurti ir dalyvauti kruopščiai sukonstruotoje akustinėje patirtyje, tarpininkaujant jau minėtiems garso meistrams, menininkui ir pačiam klausytojui.
Arturas Bumšteinas yra kompozitorius ir garso menininkas, aktyviai dirbantis elektro-akustinės ir instrumentinės muzikos, radijo meno, instaliacijos ir eksperimentinės elektroninės muzikos srityse (pastarojoje pasivadinęs Refusenik slapyvardžiu). Jis yra ansamblių „Quartet Twentytwentyone“, „Works & Days“, „Zarasai ir Wolumen“ įkūrėjas, nuo 2000 m. aktyviai bendradarbiaujantis su menininkais ir muzikantais visame pasaulyje. Jo tarpdisciplininiai projektai pristatyti daugybėje renginių Europoje, tarp jų festivaliuose „The Holland Festival“, „Sensoralia/Romaeuropa“, „Angelica“, „Vilnius Jazz“, „Kody“, „Skanumezs“, „Cut&Splice“ ir daugelyje kitų. Jo įrašus yra išleidusios kompanijos „Bolt“, „Cronica“, „Unsounds“, „Con-v“, „Sangoplasmo“ ir daugelis kitų. 2013 m. Bumšteinas apdovanotas „Palma Ars Acustica“ radiofoninių menų prizu, o 2017 m. yra „DAAD Kuenstlerprogramm“ menininkų rezidencijų programos dalyvis.