Šiuolaikinio meno centras tęsė 2004 metais pradėtą personalinių parodų ciklą, pavadintą EMISIJA (terminas “emisija” naudojamas finansų srityje, jis apibrėžia vienu kartu į apyvartą išleidžiamus vertybinius popierius). Šiuo parodų ciklu buvo pristatomi svarbiausi menininkai, dešimtajame dešimtmetyje formavę naują Lietuvos šiuolaikinio meno kalbą, pelnę daugiausiai kritikų dėmesio, dalyvavę svarbiausiose Lietuvos šiuolaikinio meno parodose, ne kartą atstovavę Lietuvą tarptautinėse parodose ir kartu su Šiuolaikinio meno centru per trylika jo veiklos metų sukūrę platformą, ant kurios auga naujos menininkų kartos.

Audrius Novickas EMISIJOS 2005 ciklo parodoje pristatė instaliaciją, pavadintą “Brastos”.

“Brastos” buvo pristatomos kaip paralelinė “Populizmo” paroda, kadangi Novickas tyrinėja nacionalinę ir politinę simboliką bei viešo ir privataus identiteto struktūrą, kurie temiškai susiję su “Populizmo” projekto kuratorių koncepcijomis.

“Brastos” – tai trys kūriniai, ženklinantys jungčių tarp atskirų asmeninės, sociokultūrinės, nacionalinės tapatybės fragmentų paiešką ir abejones tokių jungčių legitimumu.

Totalinė evakuacija? 2005.
Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigų avarinės evakuacijos schemos (apie 120 vnt.), 5,5 m ilgio tunelis.
Sumanymą sukoncentruoti kamerinėje erdvėje Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigų avarinės evakuacijos planus brandino skirtingi impulsai. Mane įkvėpė planų architektoniškumas, jų keliamos labirinto asociacijos; abejones skatino planų funkcionalumas ir efektyvumas; stebino šių griežtai reglamentuotų biurokratinių dokumentų pavidalų įvairovė, atspindinti vidinės organizacijų kultūros variantiškumą; apmąstymams nuteikė nuolatiniai susidūrimai su kultūros ir švietimo sferos marginalumu realioje šiuolaikinės Lietuvos visuomenės vertybių sistemoje. Tačiau 5 m ilgio tunelis/koridorius su ant jo sienų kabančiomis Lietuvos kultūros ir švietimo institucijų avarinės evakuacijos schemomis yra ne apokaliptinių svajų išraiškos priemonė, o atvira svarstymams, nors fiziškai ir ankšta, aplinka, atspindinti svarbius žmogiškosios prigimties bruožus ir tinkanti kelti visą eilę klausimų: kur yra tunelio pradžia (įėjimas) ir kur pabaiga (išėjimas), ar iš tikrųjų galima į tunelį patekti ir iš jo išeiti, ar ieškant išėjimo įmanoma neužmiršti, dėl ko buvo nutarta tai daryti, ar išėjus kas nors pasikeis, ar totalinė evakuacija įmanoma, ir ką reikštų tokia evakuacija – meno kūrinį, radikalų protestą, iliuziją, susinaikinimą, realizuotą utopiją, naujos pradžios galimybę.

Trispalvės dėlionė. 2005. 10 vėliavų (Bolivijos, Etiopijos, Lietuvos, Gvinėjos, Kongo, Senegalo, Benino, Malio, Kamerūno, Burkina Faso).
Matmenys kintantys, šiuo atveju visos instaliacijos užimamas plotas 450x170x285 cm.
Šią instaliaciją sudaro 10 skirtingų dydžių vėliavų. Jų prototipais yra tų pasaulio šalių vėliavos, kurios suformuotos komponuojant tik geltoną, žalią ir raudoną spalvas. Nuo Bolivijos, Etiopijos, Lietuvos, Gvinėjos, Kongo, Senegalo, Benino, Malio, Kamerūno, Burkina Faso autentiškų vėliavų instaliacijoje naudojamos skiriasi tuo, kad visų jų žalia, geltona ir raudona yra vienodos ir nebūtinai atitinka specifinius atspalvius, charakteringus konkrečių šalių nacionaliniams simboliams. Vėliavos čia ne ready made’ai, ne natūralistiniai artefaktai, bet standartizuoto trispalvio kodo variacijų reprezentacijos. Kodo, kuris kaip simbolinis pranešimas atsirado tam tikrame istoriniame laike ir sociokultūrinėje erdvėje, o vėliau buvo perkuriamas bei naudojamas kitose laiko bei erdvės kontekstuose.
Bolivija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje dar 1888 buvo nuspręsta nacionaliniu simboliu paversti raudonai geltonai žalią trispalvę. Lietuva 1918 tapo trečia šalimi pasaulyje, pasirinkusia trispalvę, ir iki šiol lieka vienintele Europoje. Antrąja šalimi, iškėlusia žaliai geltonai raudoną vėliavą, tapo Etiopija 1898. Būtent Etiopijos, vienintelės išvengusios kolonizacijos Afrikos kontinento šalies, vėliavos spalvos virto įkvėpimo šaltiniu ir prototipu šeštajame-devintajame dešimtmečiuose išsivadavusioms Afrikos šalims kuriant savo vėliavas. To pasekoje geltonos, žalios ir raudonos kombinaciją imta vadinti afrikietiškomis spalvomis (Pan-African Colors).
“Trispalvės dėlionė” komponuojama vėliavas kabinant viena už kitos tam tikrais intervalais, pagal jų atsiradimo chronologiją. Kiekviena vėliau atsiradusi vėliava yra proporcingai didesnė už ankstesnę. Šia piramidiškai didėjančia sankaupa akcentuojamas ne tik rezonuojantis elementų skambesys erdvėje, bet ir jų kaip simbolinio kodo reprezentacijų koncentracijos augimas ir kryptingas plitimas pasaulyje.
Būtent tas paradoksalus kryptingumas ir verčia kelti klausimus, susijusius su lietuviška trispalve – mūsų tautiniu ir nacionaliniu simboliu, tapatybės formantu. Ar galimas koks nors racionalus paaiškinimas, kodėl Lietuvos vėliavai buvo parinktos spalvos, kurias iki tol jau naudojo Bolivija ir Etiopija, o šiandien nemažai ir kitų Afrikos šalių? Ar svarbu tai, kad visose trijose valstybėse (Bolivijoje, Etiopijoje ir Lietuvoje), kuriose pirmiausiai buvo adaptuotos trispalvės, dominuoja krikščioniška religija? Ar atsitiktiniais šiame kontekste laikytini tarpukario laikų Lietuvos geopolitiko Kazimiero Pakšto svarstymai apie tai, kad Lietuvą reikia perkelti į Afriką? Ar mūsų vėliavos išskirtinumas Europos kontekste suvoktinas kaip iššūkis, mūsų išskirtinumo įrodymas ar nesusipratimas?

ID. 2004. DVD 5 min.
Penkių minučių video – lyg ir performanso dokumentacija. Jame kalbama apie individo, postmodernios kultūros, kurioje tradiciniai kraujo ryšiai yra sutrūkinėję ir etniškumo simboliai tapę vartotojiškų poreikių ženklintojais, atstovo bandymus atrasti vidinę pusiausvyrą dėliojant savo etninės tapatybės fragmentus į koliažišką visumą.
Šio kūrinio perskaitymui reikia žinoti tai, kad “ID” autorius yra iš mišrios karaimo tėvo ir lietuvės motinos šeimos. Taip pat tai, kad jis augo lietuviškos kultūros dominuojamoje aplinkoje ir tik prieš keletą metų ėmė intensyviau domėtis karaimų kultūra, etninės bendruomenės gyvenimu. Tačiau siekimą atskleisti snaudžiančią savo tapatybės dalį riboja tai, kad karaimų kalba ir religija, du svarbiausi etninės savasties elementai, autoriui iki šiol lieka nepažinūs. Todėl jis bent jau kol kas lieka vartotoju, negalinčiu iki galo išgyventi autentiško sąlyčio su kultūra, ir tik iš dalies skiriasi nuo turistų ir pramogautojų, kurie, atvykę į Trakus, svarbiausią karaimų bendruomenės centrą, mato turistams skirtus vartotojiškus ženklus – “Kibinai”, “Karaimai”, “Trakų pilis”, “Vytautas Didysis”, “Senoji Lietuvos didžiosios kunigaikštystės sostinė”. Tačiau net ir apie tuos fragmentiškus, sąlytyje su karaimų kultūra įvykusius atvėrimus išoriniam pasauliui autorius, norėdamas būti suprastas, gali kalbėti tik naudodamas vartotojiškus simbolių pusfabrikačius.